Žaidžiame žemėlapius toliau.
Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį. Pirmieji etapai jau įvyko. Žengiame toliau.
Balsuokime ir nuspręskime, kokia knyga turėtų reprezentuoti Prancūziją!
Balsavimas įvyko!
Skaitytojų sprendimu -Antoine de Saint-Exupery "Mažasis princas"
Sutikite - "Mažasis princas" - labai neeilinė knyga. Galima skaityti vaikystėje kaip nuostabią pasaką. Galima skaityti paaugliui ir ieškoti gyvenimo tiesų. Galima skaityti pagyvenusiam žmogui ir rasti prasmes, kurios neprieinamos nei viename kitame amžiuje, tik tada, kai gyvenimo išminties turi ir pats.
Išbandykite tekstą:
Antoine de Saint-Exupéry. Mažasis princas /iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas ; su autoriaus akvarelėmis. - Vilnius : Alma littera, 2011. - 98 p.
Leonui Vertui
Atsiprašau vaikų, kad šią knygą skyriau suaugusiam žmogui. Turiu rimtą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus – mano geriausias draugas pasaulyje. Turiu ir kitą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus viską supranta, net vaikiškas knygas. Turiu ir trečią pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus gyvena Prancūzijoje, kenčia alkį ir šaltį. Jam labai reikia paguodos.
Jei visų šių pasiteisinimų nepakanka, tada skiriu šią knygą vaikui, iš kurio tas žmogus išaugo. Visi suaugusieji kadaise buvo vaikai. (Deja, tai prisimena tik nedaugelis.) Tad taisau paskyrimą:
Leonui Vertui,
kai jis buvo mažas berniukas
Kartą, kai man buvo šešeri, knygoje apie pirmykščią girią, pavadintoje Šiaip pasakojimai, pamačiau nuostabų paveikslėlį. Ten buvo nupieštas smauglys, ryjantis kažkokį žvėrį. Štai to piešinio kopija. Knygoje buvo parašyta: „Smaugliai praryja visą savo auką nekramtydami, užtat jie negali nė krustelėti ir pusę metų miega ją virškindami“. Tada daug mąsčiau apie džiunglių nuotykius ir galiausiai spalvotu pieštuku man pavyko nupaišyti
savo pirmąjį piešinį. Piešinį numeris 1. Jis atrodė taip:
Savo šedevrą parodžiau suaugusiems žmonėms ir paklausiau, ar j ems mano piešinys baisus. Jie atsakė:
– Kodėl skrybėlė turėtų būti baisi?
Bet aš buvau nupiešęs ne skrybėlę, o smauglį, kuris virškina dramblį. Tada nupiešiau vidų, kad suaugusieji galėtų suprasti. Jiems visada reikia paaiškinti. Mano piešinys numeris 2 atrodė taip:
Suaugusieji man patarė nepiešti smauglių nei iš išorės, nei iš vidaus, o verčiau domėtis geografija, istorija, aritmetika ir gramatika. Todėl būdamas šešerių atsisakiau puikios dailininko karjeros. Patyręs nesėkmę su piešiniais numeris 1 ir numeris 2, labai nusiminiau. Suaugusieji niekad nieko nesupranta
patys, o vaikams pabosta visą laiką jiems aiškinti ir aiškinti…
Tad turėjau rinktis kitą profesiją ir išmokau vairuoti lėktuvus. Apskridau jais beveik visą pasaulį. Ir geografija man iš tikrųjų labai pravertė. Aš įstengdavau iš pirmo žvilgsnio atskirti Kiniją nuo Arizonos. Tai labai naudinga, jei pasiklysti naktį. Per savo gyvenimą man teko be galo daug bendrauti
su begale rimtų žmonių. Aš ilgai gyvenau tarp suaugusiųjų. Prisižiūrėjau į juos iš labai arti, bet mano nuomonė apie juos ne kaži kiek pagerėjo.
Kai sutikdavau suaugusįjį, kuris man atrodydavo truputį nuovokesnis už kitus, išbandydavau jį savo piešiniu numeris 1, kurį išsaugojau. Norėdavau sužinoti, ar tas žmogus iš tikrųjų ką nutuokia. Bet visada išgirsdavau tą patį atsakymą: „Tai skrybėlė“. Todėl daugiau nebesikalbėdavau su juo nei apie smauglius, nei apie pirmykščias girias, nei apie žvaigždes. Nusileisdavau iki jo lygio, ir mudu šnekėdavomės apie bridžą, golfą, politiką ir kaklaraiščius. Ir tas suaugėlis būdavo labai laimingas susipažinęs su tokiu protingu žmogumi…
Prancūzijos literatūra mūsų tinklaraštyje:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą