Žemaitėja. Žemaitee. Žemaitė

Dar XIX amžiuje kreipimuose buvo rašoma "Broliai lietuviai ir žemaičiai". Kaip? Žemaičiai - ne lietuviai? Žemaičių vyskupija, Žemaičių... ? Panašu, kad bent iki XX amžiaus pradžios Žemaičiai ir nelaikė savęs lietuviais... Dar Simono Stanevičiaus pasakėčioje "Arklys ir meška" (Aukštaitijos ir Žemaitijos simboliai) susitinka prie ribos - Nevėžio upės kaip ribos, skiriančios šiuos regionus.

Žemaitijos istorija turtinga ir įdomi. Verta paskaityti nors trumpą interviu.

Skaitymui parinkome rašytoją, kuri slapyvardžiu pasirinko regiono pavadinimą - Julija Žymantienė - Žemaitė.
XIX amžiaus antroje pusėje, po 1863 metų sukilimo nuslopinimo, pirmiausia rūpintasi lietuvių tautos ir kalbos išlikimu, kultūros ir literatūros klausimai tarsi nustumiami į šalį. Literatūros raida įtrūksta. Primirštama Lietuvos – Lenkijos laikotarpiu lotynų bei lenkų kalbomis kurta literatūra, sunkiai prieinami tampa ir senesni lietuviškai rašyti kūriniai. Tačiau atgimstant tautai, atgimsta ir literatūra. Žemaitė priklauso rašytojų, kuriančių naują lietuvių literatūrą, kartai. Jos kūryba išauga iš valstietiškos aplinkos, išsiskiria kaimiška tematika, remiasi gyva liaudies šneka. Tuo ji tarsi nutraukia ankstesnių lietuvių kalba rašiusiųjų autorių – Kristijono Donelaičio, Mikalojaus Daukšos, Antano Baranausko – tradiciją, kurie rėmėsi daugiau iš antikos paveldėta retorikos ir poetikos taisyklėmis,  netgi sakinio struktūra primena lotynų kalbos struktūrą.
Tekstas - nei pirmasis, nei žinomiausias (gerokai populiaresni, labiau vertinami - "Marti", "Petras Kurmelis". Kaip ir Aukštaitijos rašytojo (Vaižganto) atveju ieškojome kūrinio, kuris atspindėtų krašto etnografinius savitumus. Žemaitiški tekstai po nuotraukomis - iš feisbuko grupės "Žemaitėja"

BIČIULIAI

 

Bitelės, bitelės darbininkėlės! Visur jus reikalingos - prie mirimo ir prie gimimo jūsų darbą deginam. Skubat ūžiat per kiaurą vasaraitę, turbūt gerai korių prisiuvot ir prinešėt pilnus medaus; tuojau tuojau mes jus palengvinsim. Taip galvojo senis Baltakis, žiūrėdamas į bičių aulius savo sodelyje. Dėl to tarė "tuojau tuojau", nes diena po dienos baudėsi bitelių veizėti. Pasidarė jau ir alaus, išsikepė pyragų, sandėto ir iš mėsiško - užteks, galės gerai bičiulius pamylėti.

Oo! Baltakio svečiai, jei kada vieši, visada yra dideliai mylimi ir vaišinami, nes Baltakis ne suskis, bet tikrai pasiturįs žmogus ir išrinktinis ūkininkas.

Pas jį viskas po senovės, jo gyvenimas medžiais apaugęs, stogai - storai šiaudais dengti, su didelėmis pastogėmis, troba - didelė, negrįsta, sienos ir lubos plaunamos, langeliai maži, bet keturi troboj, krosnis, molinė duonkepė, alkieriukas be krosnies vasarą svečiui, kamara maža - krosniai tik prakurti. Po vidų, kaip ir po lauką, visur padoriai aptaisyta, tvoros ir žiogris aptvarstyti, takai ir sodeliai nugrėbstyti, kiemelyje nušluota.

Pats senis, pati dar senesnė, nes jis - paėmęs našlę. Darbininkų turėjo vieną posūnį ir du savo sūnus. Visi jau sumitę vyrai. Mergikes ir piemenis samdė svetimus, nes podukres visas buvo išleidęs už vyrų.  

Gyvulių, duonos, pavalgos ir uždaro niekuomet netrūko; sodeliai pridėjo obuolių, kriaušių ir uogų, bitelės medaus. Taip buvo visako pertekęs, jog kiekvieną valandą netikėtam svečiui atsitikus, galėjo gerai pavaišinti, o suprašytus - ko beklausi!

Bičiuliams sukviesti laukė tik priešpilnio, gražaus oro ir minkšto pietinio vėjo. Neilgai tereikėjo laukti, nes liepos mėnesį tankiai gražios dienos atsitinka. Numanydamas Baltakis būsiant rytoj giedrą, siuntė iš vakaro sūnų bičiulių pakviesti. Povėliai Vincas teišėjo, todėl gavo gerai susitempti, kol visus apskriejo.

Valanda, kai saulelė nusileido, nes ir žara jau nublyško. Mėnuo rymojo pačiame vidury dangaus, o žvaigždelės aplink kaskart tankiau dygo. Vėjelis pavargęs užmigo, o medžių lapeliai nutilę tarytum snaudžia. Žemai baltas rūkas patyliais ant žemės rasą klojo.

Vincas, bijodamas suvėluoti, skubinai per dėdinos kiemą žengė, o iš darželio pro žiogrius pasilenkusios nasturtos žiūrėjo, bene pažįstamas kas eina. Vincas, jas pralenkęs, šoko prie dėdinos ir, kai tik pasisveikino, tučtuojau prašė:

-        Dėdinėle, prašom rytoj prie mūsų, tatuliukai dideliai prašė, prašom nepasididžiuoti...

-        Na, o kas?

-        Veizės bites, bus bičiuliai.  Visus  artimuosius  suprašiau - pasidarėm mažumą giros...

-        Dėkui, dėkui! Tariu, kad prie jūsų taip dūmai vis rūko, o tai - alų darėt, mat pokyliui taisėtės.

-        Koks ten pokylis, kokie ten mūsų bičiuliai! Pagaliau  gausim  dar  kitus  ir  parsivežti...   kaip  vargamistrai neturi arklių, reiks iš namų siųsti.

-        Dėl to susirinks nemažai svečių?

-        Nieko nebus svetimo - vieni bičiuliai ir tamsta, penki   yra  auliai,   prie   kiekvieno   vis   kiti   bičiuliai,   visiems daviau žinią.  Tik, dėdinėle, ir tamsta nesivėluok, prašom nuo pat ryto...

 Ir taip, truputį dar pašnekėjęs, išskubėjo namo. Vabolė juodoji bimbdama išlydėjo per kiemą, o bemiegė griežlelė rugiuose pasislėpusi žingsnius jam skaitė.

Rytojaus dieną, priešpiečiais, dėdina išsibaudė pas Baltakį. Eidama per jo kiemą, iš tolo girdėjo klegesį troboje, nes jau bičiuliai susirinkę - Marcinkus, Rimeikis, Linkus ir Stankus, Baltakio žentas, visi su pačiomis ir vaikais, o vargonininkus tuojau Jonis parsiveš.

Dėdinai atėjus, Baltakis užgrūdo tučtuojau už stalo, kuris buvo jau apkrautas mėsos bliūdais, sūriais, sviestu, pyragu, buteliais degtinės, ąsočiais alaus, prie to - taurės, stiklinės, peiliai, - dar aptrupintas ir aplaistytas.

-        Na,   dabar  už  pavėlavimą  reik   atmonyti,   -  tarė Baltakis, nusitvėręs taurelę: - brolienei teks išgerti dvi.

-        Ir   aš   vakar   neanksti...   visai   vėlai,   -  užsišoko Stankus: - ir man, tatušėli, dvi, o jei nori, tris.

Pakilo juokai, dar didesnis klegesys. Dėdina spyrėsi, visi ragino. Stankus prie gėrimo vis prisikaišiojo. Pati jo Anelė, Baltakio podukrė, dabojo vyrą nuo apsigėrimo ir vis varė nuo stalo prie vaikų pas krosnį, kur šie savotiškai linksminosi: šoko, dainavo, susipešę verkė, o kartu by ką paduoti valgė, trupino ir trupinius mėtė ant suoliuko. Stankus, pačios pastūmėtas, trypiniuodamas po aslą, dainavo:

Meška šok, gaurai dulk;

kad nešoks, nedulkės.

Svety, prašom, vaikai, na!

-        Dėde,  dėde,  -  šaukė  vaikai  ir  apkibę  traukė  pas krosnį, nes tas dėdė žinomas jau buvo ne vienam vaikui.

-        Na, ką dabar dainuosim? - klausė Stankus sėsdamos ir pradėjo:



Bukontė (liet. Bukantė) īr kaimalis Plongės rajuonė,
10 km i šiaurės vakarūs nū Plongės,
šalep Godeliu kaima, Žemaitėjės NP.
Būkontie 1845 m. ožgėmė i auga rašītuojė Žemaitė.
Daba veik anuos moziejos.

Bėgo ožka per miškelį,

nusivožė sau ragelį;

vienas ragas kėkso,

visi vaikai vėpso...

 -       Ne!  ne!  ne!  - šaukė vaikai,  - vokiškai!  lenkiškai! žydiškai! - kiekvienas kitaip šaukė dainuoti.

-        Na, pradėkim nuo krašto, vokiškai, tik visi šaukit!

Kad Prūsuose krygė bus,

visi maskoliai kraujuose plūs;

kad mes eisim, mes nedrebėsim –

prancūzą pergalėsim.

-        Negera, negera! - šaukė vaikai, - nenorim tokios...

-        Dabar bandysim lenkiškai, - tarė Stankus ir pradėjo:

Lenkų bajorėliai, narsūs kareivėliai,

kas po kojų pasipainioj, su kardeliu čekšt!

Žemes vajevojo, žmones atimbliojo,

kai pamatė maskoliuką, už eglikės šmakšt!

-        Nenorim, nenorim! - vienu balsu šaukė vaikai.

-        Na, cit! Dabar maskoliškai, - be neįtiksiu kaip...

Bože caria chrany,

Velniop, velniop jevo

tigny, tigny!...

-        Dėde,  dėde!  - čirškė  vaikai,  -  dainuok  gražiai, dainuok!..

-        Dabar jau paskutinė bus  žydiškai,  tik  visi  kartu šaukit.

Tai sakydamas, išsivilko vienmarškinis ir uždainavo:

Zagabala, zagabala, mana tata cicel!..

Paskui visi kartu:

Koki cicel? Cicel novi, mana tati šabasovi.

Vai tiūder, vai ta tiūder! vai ta tiūder, bam!

Zagabala, zagabala, mana tati būti.

Jaki būti? Būti novi, mana tati šabasovi.

Vai tiūder, vai ta tiūder, vai ta tiūder, bam!

-        Vaikai! - šaukė Stankus, - tik visi kartu bam!

Tas  patiko  vaikams.   Taip  šaukė,  taip  klegėjo, jog prie stalo nebegalėjo susirokuoti.  Baltakis skersakiavo į žentą, motinos vaikus tildė, o Anelė, žiūrėdama baltomis į vyrą, pirštu nosį sau trynė. Stankus, nežiūrėdamas nė tą pusę, dainavo su vaikais, užsiversdamas galvą. Galų gale praminė, jog kai tik "bam", visi vaikai ir jis pats krito kaip ilgi ant žemės. Užstališkiai šaukė už naują pramonę, bet niekas jų neklausė, taip buvo įsidainavę.

Sukritus vaikams ant pilvo, atsiveria durys ir įeina vargonininko šeimyna - pati ponia ir šešetas vaikų. Stankus priešais ropščiasi iš vaikų būrio. Naujieji svečiai nustebo. Baltakiui nei šis, nei tas, o Stankienė pakaitais raudonuoja ir mėlynuoja, drovėjasi už vyrą, tokį mažvaikį, o dar akyse tokios šviesios ypatos kaip ponia vargamistrienė. Antra, vėl pabūgo, kad vyras nesupykintų tėvo, nes piktuoju, susibarus, nebegalėtų bičių veizėti, tučtuojau išnyktų visi auliai, o labiausiai to bičiulio, su kuriuo susibarė.

 

Sujudo visa troba priimti svečius. Baltakis su bobomis sukosi. Jisai sodino užstalėj visus naujai atėjusius, o bobos - viena peilį šluostė, kita trupinius rinko, lėkštes valė, dėliojo, kėdes stumdė, vargonininkučius sodinėjo, ir taip visa troba šoravo. Pakrosniškiai vaikai išsižioję vėpsojo, o Stankus ant suoliuko pas krosnį, koja trankydamas į žemę, dainavo:

Vargamistra aukštyn sėdęs,

juodais rūbais apsirėdęs,

kirie, glorija, gvaltas šaukia,

kad pripiltų gerklę laukia...

Stankienę, rodos, kas verdančiu vandeniu perpylė, pripuolė dantis sukandusi, atkalą kumštį prispaudė vyrui prie dantų, apsižvalgė: laimė, kad niekas nenugirdo. Tuo tarpu Baltakienė įnešė po viena pažastim didžiausią kepalą pyrago, po antra - storiausią varškę, abiejose rankose po butelį. Per pat subruzdimą Stankus sudainavo; pati dar paspėjo nutildyti. Paskui iš piktumo susiraukusi kaži ką vyrui pašnabždėjo. Tas, ranka pamojęs, ėjo atgal prie stalo ir vėl ėmė prie gėrimo prisikalbinėti.

 -       Ženteli, tau iš didžiosios, prašom, - tarė Baltakis, pildamas alų į stiklinę.

Vargamistrienė, akyla žmona, sykiu sušuko:

-        Panie  Stankevičia,  lig  šiol   nesisveikinom,   dabar su čierka - sveiks!

-        Poniai bičiulienei už pavėlavimą,  sako,  reik dvi, - tarė Stankus, - o man už paankstinimą reikia tris.

-        Na, gerai, gerai susigersim. - Vargoninkienė traukė prie savęs Stankų, o bobos, labiausiai pati, stūmė jį šalin.

Baltakiai abudu ir kiti svečiai apsėdę ragino, vaišino ponią bičiulienę ir jos visus vaikus.

-        Ponytėle, prašom, kas patinka, mes seniai viešim, o tamstos iš kelio... Bronislav, Ildefons, Malvyna... prašom kąsti, gerti, prašom drįsti...

Nebeatsikratydama nuo gėrimo, ponia bičiulienė ėmė rokuoti, jog laikas jau prie bičių, nes tuojau saulė iškrypsianti iš dvylikos.

Ėmė visi ruoštis, ėmė mieguosti bičiuliai iš kerčių rinktis. Bobos sunešė kas reikalinga: sietukus, skepetukes, pirštines. Baltakis ir Marcinkus užsimovė ant burnos sietukus, užsirišo skepetukėmis, apsimovė pirštinėmis ir kepurėmis, bobos padėjo apsirėdyti, o kitos taisė gorę, švęstas žoles, sparną, rėčius, bliūdus, ir taip visa troba sujudo, o kiekvienas žvalgėsi, kad ko netrūktų. Baltakienė trypinėjo, lazdele pasiremdama, vis priminė ir viską padavė neštis.

-        O tu,  motin,  ar neisi? - paklausė jau  apsitaisęs Baltakis.

-        Neisiu, ne, bijau bičių, eikit sau su ponu Dievu. Išimkit visiems, visų daliai: kunigo, pavargėlio, pakeleivio, ligonio.

Siekdama švęstu vandeniu iš kibirėlio, einančius pro duris peržegnojo: vardan Dievo tėvo ir sūnaus ir dvasios šventosios.

-        Amen! - atgiedojo Stankus: - vargonininko nėra, aš būsiu jo vietoj... prie giedojimo ir prie ponios...

Stankienė stūmė su kumščiu jam į kuprą, neleido nė prisiartinti prie ponios. Išsipylė į sodelį visa draugija kaip Kalvarijoj su parakvija į kalnus, kiekvienas nešdamas kokį nors įkaboklį, o vaikai šalimis šūkaudami patrūbočių vietoje. Visus vedė Stankus, dainuodamas, kraipydamos ir liežuviu grieždamas.

Sodelis nedidelis, bet gražus ir švarus, aplinkui apsodinėtas tankiu vainiku vyšnių ir slyvų, viduj eilėmis obelys ir kriaušės, tarpais pasėtos daržovės - batviniai, morkos, svogūnai... Ertmėse sustatinėti auliai bičių, kur nuo vieno ligi kito takai suminti. Obelų šakos paramstytos, nuo vaisių sunkumo nusvirusios. Slyvos, dar neišsirpusios, kaip kiaušiai ant šakų koruliavo. Vyšnių uogos, kur beužsiliko nenuskintos, vieni kauliukai, paukščių nulesti, tarp lapų juodavo. Patvoriais agrastų ir aviečių virbynas. Vaikai pasklido uogauti - Stankus, žinoma, už vadovą. Nereikalingosios bobos taip pat pasklido į šalis pasivaikščioti. Baltakis su Marcinkum priėjo prie aulio, jų bičiuliaujamo, patys persižegnojo ir, aulį peržegnoję, atidarė plautą. Bitės pakilo spiečiumi, ūžė aplink jų galvas; ėmė abu dūmus pūsti, švęstas žoles rūkyti. Paskui pasilenkęs Baltakis žiūrėjo, pasilenkdamas į vieną ir antrą pusę; pasišaukė ir Marcinkienę, ir ta pritūpusi, nors bijodama bičių, žiūrėjo į aulį, bet nieko neišmanė.

-        A  matai,  bičiulienė,   kas  dedasi?  - tylomis  tarė Baltakis.

-        O kas? - klausė ta, žiūrėdama baltomis į aulį ir jam į akis pakaitais.

-        Šit kokie liežuviai! - rodydamas į pailgus koriukus, - pavydai, liežuviai!..

Išgirdo daugiau bobų, ir tos  nosį prikišo,  keli vaikai prilindo.

-        Oje, kokie! - nustebo visi.

-        Kokie rupūžės! - sušuko Stankus iš užpakalio.

Baltakis šokosi nuraudęs ir staiga tarė:

-        Nenoriu tik  skelti  tau  į  žandą,  lygu  tu  nežinai, kad nereikia prie bičių keikti...

-        Ar aš bites  keikiu? - atšovė Stankus.  - Aš tariau, kad tikras rupūžes radot aulyje.

-        Tfu!..  - nusispjovė Baltakis,  - pasigėręs  verčiau eik gulti...

Pripuolusi Stankienė, bardama vyrą, nustūmė atgal į vyšnyną. Baltakis, pjaudamas aptariamus korius, valydamas aulį, bambėjo:

-        Visada žmogus dar tebesimoko...  Čia tikrai bitės pačios parodo, kaip niekam nereik apie jas girtis.  Taip nekenčiu, kiekvienas susiėjęs vis klausinės: kaip bitelės? ar pavyko bitelės? Aš toks kvailys,  vis ir giriuosi: gražiai   vedasi,   dėkui   Dėvui,   radau   vaško   ir   medaus,   ir spiečių turiu...  O šįmet šmikšt...  nei spiečiaus, nei medaus, vieni perai ir liežuviai - jau kokiam norint pavydui pasigyriau!

- Tiesa, tiesa, - užsišoko Marcinkus, - tokia ir mano pati, su kuo tik susieis: - ple ple ple, apie bites išsipasakos visą teisybę. Tad pasimokyk dabar nieko nesipasakoti! Nesižino, su kuo šnekanti... Aš tai niekados nesakau nieko, žinau, kaip yra su bitėmis; verčiau tylėk... nežinai, ką kas galvoja. Bičiuli, vėl žinai, jog nereik niekam rodyti bičių, nežinai, kokios kieno akys...

-        Nei aš nieko šnekėjau niekam, nei nieko, - teisinosi Marcinkienė, turėdama rėtį su sausais koriukais...

-        Na, bičiuliai, tai jau tikri galvažudžiai! - juokėsi iš tolo dėdina: - kam tokius naujus tuščius korius pjaunat? Bitės dar pridės medalis, dabar gaila jų tokio darbo...

-        Mes neprašom, tenedirbie tokių...  verčiau temiegtie besveikos...

Taip laimindami, bičiuliai uždarė atgal aulį. Marcinkienė nuliūdo, negavusi nė palaižyti medaus. Marcinkus ėmė plėšti skepetas ir sietuką nuo galvos.

-        Nebeveizėsiu kitų, kiekvienas savo tesirupinie!..

Linkai  ir  Rimeikiai  ėmė  apstoję  melsti,   kad  ir jų paveizėtų, nes nė vienas nepersimaną, o vyrai truputį jau įgėrę. Davėsi pagaliau išprašomas ir tokiu pat būdu išveizėjo dar du aulius. Taip pat negavo medaus, bet ir liežuvių nerado. Bliūdai, išnešti medui, tušti keliavo nuo vieno ligi kito aulio. Ponia vargamistrienė taip pat prašė Marcinkaus. Jos aulį atidarę pradžiugo bičiuliai, nes pamatė, jog medaus galės išsipjauti keletą korių. Kai jau prigulimai aprūkė, Baltakis siekė su peiliu į aulį ir vėl staiga, atitraukęs ranką, rodė Marcinkui į aulį, žiūrėdamas jam į akis. Marcinkus prisikišęs pasižiūrėjo, pakėlęs galvą, tylomis pervedė visus akimis, rodos, dėmėdamos, kame tas ženklas įvyks.

-        Ko nepjaunat? - skraidino ponia, iš tolo užsisiautusi drobule.

Bičiuliai tylomis žiūrėjo į vienas antrą, visi suprato kažin ką radus auly ir ėmė rinktis aplinkui.

-        Ar vėl liežuvius radot? - klausė ponia artindamos.

-        Pjaukit laukan, žinau kieno, numanau, kas man pavydi!



Apoulės piliakalnis... Žėnuoms jau nupat senū omžiu.
 Tuo veituo būdava didžiausi mūše ėr  nuožmiauses kuovas.
 Girdiejau , kad skandinavėjas vikinga atplaukė i Žemaitėja
 tikiedavuos apipliešt   mumis, bet ni veln, niek anyms
 nepavykdava. Vuos įženge i Mūsa žemele,
 gaudava smarkę i tus sprondus nu Žemaitiu,
 i retą besiruodidava mūsa milymam kraštė.

-        Bepigu,  kad liežuviai būtų!  - tarė Marcinkus, - bet čia dar blogiau... čia giltinę rodo, - baigė nedrąsiai, - tikras grabas įsiūtas!

Visiteli nosis prikišo arti žiūrėti to grabo. Ponia truputį nusiminė, bet, atsiminusi esanti jaunesnė už bičiulius ir už savo vyrą, vėlek nusiramino.

-        Išpjaukit, išmeskit, ir nebemirs niekas iš mūsų, o gal pilnas yra - suvalgysim su medumi ir indą kartu...Parodykit tą grabą...

Bičiuliai, išpjovę pailgą korį, vienu galu drūtesnį, įmetė į bliūdą. -               Dar dar, kad būtų tuščias, - tarė Baltakis, - gal ir išdiltų prajovai; dabar pilnas... tai jau ir bus pilnas... Kas norint gausim kojas pastatyti.

Bobos ir vaikai, apgulę bliūdą, stebėjosi.

-        Oje, koks?!

-        Oje,  koks  velnias!  - sušuko  Stankus tęvu  balsu iš užpakalio.

-        Kaip matai,   nupjaunu  tau  liežuvį,  -  gražojo  su peiliu  atsisukęs  Marcinkus.  -  Kas  pramanė  keikti  prie bitelių! Ar velnias tave apsėdo?..

Visiteli ėmė juoktis, klegėti. Tuo tarpu Baltakis palaidojo grabą bliūde po kitais koriais. Aplinkiniai tik pirštus laižė, pamiršę nemalonų įspūdį. Uždarę aulį, atsiraišiojo burnas bičiuliai, vėsinosi, šluostydamos prakaitą nuo kaktos. Apsižvalgęs Baltakis tarė:

-        Dar vienas aulys yra Stankaus, bet mes jo neveizėsim, kam jisai keikia...

-        Oo! Mano bitikės kaip karvikės!  Vaikai, - šaukė Stankus, - ar nežinot, kame lopeta? Atneškit!

Paskui, išsivilkęs švarką, raitydamos rankoves:

-        Duokit  kirvį,   atidarę  aulį,   išsikopsime  medų  su lopeta, tuomet bus - velnio bitės, velnio medus...

Stankienė kuo neverkdama puolė, stūmė šalin tą beprotį "persisprogusį", su ašaromis meldė tėtušio išveizėti jos biteles.

-        Eik sau ir iš sodniuko! - sušuko supykęs Baltakis ant Stankaus: - O jei ne, išmesiu ir iš bičiulių, nelandyk nė prie mano bičių.

-        Dievo bitelės,  Dievo  medus!  - meldėsi  Stankus, atstu rankas susidėjęs.

Atidarius aulį, perėjo apmaudas Baltakiui, nes koriai pilni medaus virto per peilį į bliūdą.

Pabaigus su bitėmis, palaimino ir peržegnojo visas. Medų ir vašką bičiuliai nudangino į klėtį, kiti grįžo į trobą, kur Baltakienė laukė jau su pietumis. Ant stalo garavo mėsos kupini bliūdai, pas krosnį šnypštė samovaras, krosnangėj troško uždengti kleckai.

-        Sėskit, sėskit visi! - varė Baltakienė, - veizėkit kits kitą, veizėkit vaikus, aš viena negaliu sužinoti.

Svečiai rinkosi, vienas kitą varė į užstalę. Tuo tarpu atsivėrė durys. Ponia bičiulienė, su kupina lėkšte medaus korių žengdama per slenkstį, tarė:

-        Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!

Bešurmuliuojant troboj   mažai  kas  teatsakė.  Priėjusi arti stalo, dar balsiau atkartojo pagarbinimą; tuomet visi jau balsu atsakė:

-        Ant amžių amžinųjų, amen!

Pastatė lėkštę and vidurio stalo. Bičiulienę, tokią gerą, pasodino užstalėje. Bobos susirinko visus vaikus, kiekviena savo ir ponios bičiulienės visus. Susėdę visi ėmė medų valgyti ir kiekvienas biteles garbinti.

-        Dievo duotieji vabalėliai visų dalims medaus prinešė... Kiek čia jų darbo!.. Kiek žolelių iščiulpė! Be jų darbo nė bažnyčia neapsieina...

Stankus, įsinešęs du butelius degtinės pramieštos medumi, pastatęs ant stalo, juokėsi:

-        Garbinat bites, pagarbinkit dabar ir velniuką, nes jisai pramanė ir padirbo degtinę!..

-        Kad tu nė valandos be keikimo, - tarė Baltakis.

-        Sveiks,   bičiuli!   -   Stankus   gėrė   į   Baltakį,   pertraukdamas jo kalbą;  išgėrė įsipylęs.  -  O  kokia  skani, sveiks, bičiuli! - gėrė ir antrą, ir vėl pylė.

Stankienė šokusi atėmė taurelę, pradėjo gerti pareižiui aplink stalą. Valgė pietus, maišydami pakaitais medų su duona, mėsą, kleckus, varškę, sviestą, gėrė degtinę, arbatą, alų... Staiga pradėjo šunys loti ir įvarė senelį pavargėlį, kurs, atsisėdęs pas krosnį, kvėpuodamas kalbėjo poterius ir skersomis žiūrėjo į stalą.

-        Gerai pataikinai! Reik ubagėliui duoti medaus, - tarė Stankus, keldamas iš lėkštės luitą korinio medaus.

-        Kaipgis, - sušuko Baltakis,  pritūrėdamas jo ranką. - Ubago tai kąsnis - medus? Džiaugsis gavęs pyrago abrakėlį, alaus atsigerti, ir tas jam bus už retą skanėstą... nebent sviesto truputį užtepti.

-        Dar ko, sviesto? Mat, ubagas sauso nesukrims! - šokosi Baltakienė: - bene jie užsimeldžia...

-        Nereik, tai nereik, testovie visų dalims! - tai sakydamas, Stankus metė korį atgal į lėkštę. - Ubagas ne rokundas, jam bitės dalies nebeneš kitąmet...

-        Bene tu pas mane šeimininkausi? - šokosi nuraudęs Baltakis.

Baltakienė pertraukė, brukdama vyrui į ranką pyragą ir alaus ąsotį, liepdama ubagą pamaldyti. Stankienė taip pat subarė savo vyrą už nereikalingą kaišiojimos.



Nu bet kuoke graže ta musa Žeimateja ane ?

Paskui jau geruoju tęsėsi pietūs, kol tik valgiai numažėjo nuo stalo, liko tik trupiniai, kaulai ir klanai nuo palaistytos arbatos ir alaus. Pamažu išsirinko ir žmonės nuo stalo. Bobos, susėdusios kur kertėse po kelias, patyliais šį tą šnekėjosi. Vyrai - kiti apsvaigę snaudė, kiti išėjo prasivėsinti arba pypkės parūkyti. Tiek didi, tiek maži, visi užtektinai buvo jau priviešėję, apsunkusiomis galvomis ir kojomis. Vienas tik Stankus niekuomet nenuvargęs, o labiausiai jo liežuvis kirbėjo.

-        Vaikai,  dainuoti!  -  šaukė,  atsisėdęs   ant  suolelio viduryje aslos.


Beveizint  apstojo jį  vaikų  būrys.   Vargonininkučiai, žinoma, drąsesni, lindo kuo arčiausiai.

-        Vaikai,  visų  pirma  pagiedosime  giesmes,  - tarė Stankus, - kaip kunigas su vargonininku gieda.

-        Na, valei! - šoko vyresnysis vargonininkiukas, - dėde, nemokėsi...

-        O, kodėl ne, kaip mokėsim, taip šauksim, - tarė Stankus,   -   kunigas   prie   altoriaus   šauk:    "Ar   pavyko be-e-e? Ko pusės neatneše-e-e?" Vargonininkas atsiliepia: "Nepavyko be-e-e! Atėmė dar ji-ha-ha!"

Vaikai išsižioję klausėsi, o vargonininkučiai ginčijosi.

-        Juk tata taip negieda!

-        Tai   tavo  tata  nemokytas,   - juokėsi   Stankus,   - nemoka nei avinų vogti, nei giedoti!

 Visiteli ėmė juoktis, viena Stankienė, net akis pabalinusi, puolė vyro drausti, kad nesupykintų ponios bičiulienės.

-        Mano Petrukas padainuos maskoliškai, - tarė Linkus. - Na, Petruk, šauk: "Oj, marise, pribierise..." Kaip jis bistriai dainuoja, pamatysite... Petruk, na, pradėk...

-        Mat, ne į tėvą Petrukas, - juokėsi Stankus: - tėvas toks ištižęs, o vaikas mat vikrus...

-        Kuo aš tau ištižęs?.. - šokosi Linkus.

Ir vėl Stankienė gavo suktis į tarpą. Nutramdžiusi bartynes, vos sutaisė "ožkapilę degti". Paėmusi priegalvį atsisėdo asloj. Į tą vienas vaikas galvą įkišo, kitas iš būrio užgavo jam per nugarą, tas turėjo įminti, kurs užgavo; jei įminė, tai įmintasis gulėsi, o jei ne, tai tas pats atgal, kol tik tikrąjį įminė.

Su vaikais gulėsi ir Stankus. Pamatęs Linkus jį atsigulus, susivijęs kietą žiužį, kaipgi rėš skersai nugaros! Na, bepigu neįminti, tučtuojau paguldė Linkų. Stankus sugriebęs nuo stalo sūrio galą, įsidėjęs į skepetukę, atkėlęs kaipgi džiunktelės per kuprą! Linkus ir išsižiojo. Visi ėmė juoktis, klegėti.

Tokiu būdu ir kiti vyrai, prisidėdami prie vaikų, kitas kitam išpėrė kailį. Ne be to, kad niekdėliais neįkliūtų ir bobai kuriai, ir toms kliuvo su kokiu virvagaliu arba diržu. Paperšėjus nugaroms, išsijuokus ligi soties, metė "ožkapilę".

Stankus, įsinešęs molinį puodą, pastatęs vidury aslos, sušuko:

-        Kas tą puodą perskels be klyno?

-        Ta jau! Man nė kirvio nereikės,  ne tik klyno, - šokosi Rimeikis, - aš ir su pliauska perskelsiu.

-        Neperskelsi, - ginčijosi Stankus.

-        Perskelsiu! Lažinkimės, perskelsiu!

-        Lažinkimės... Iš ko?

-        Iš pusbutelio, na... Valei!

Kai susilažino, Baltakis perėmė rankas. Pagrobęs pliauską, Rimeikis kaipgi droš per puodą! Net šukės į palubį išlakstė.

-        O ką, turiu pusbutelį! - didžiavosi, pliauska pasirėmęs.

-        Kva kva kva! - nusiklegėjo visa troba.

Stankus sušuko:

-        O ar tu be klyno suskaldei? Ogi kelnėse ar neturi klyno... Kas pasiūs be klyno?

Nusiminė Rimeikis pragriežęs. Nuliūdęs tarė:

-        Kad taip  kas  būtų pirma pataręs,  būčiau  kelnes nusimovęs, tai būčiau pataikinęs.

Kitas ėmė spėlioti - kas įneš adatą be siūlo?

-        Ponia bičiulienė įneš!

-        Mat koks!  - juokėsi ponia,  - o  pats  ar negali įnešti?

-        Ko  čia neįnešti,  bene  adata  sunki?  O be  siūlo dar lengvesnė, - kurstė kitas kitą, bet nė vienas nesišoko nešti.

-        Kad taip namie, tuojau lažinčiaus! - tarė Marcinkus.   -  Turiu   kailių   keletą   nesiūtų,   apsidangstyciau   ir įneščiau, tai ir būtų be siūlo.

Besiremezijant Stankus su vaikais ėmė pušinėti. Moters ėmė žvalgytis, jog saulė nebeaukštai esanti.

Pirmoji dėdina išbėgo namo. Paskui ją ir kiti ėmė skirstytis.

 

1900 m.