Goda Klimavičiūtė. Savas Paryžius

 Tikrus kelionės vadovus turi rašyti ne gidai, ne turizmo vadovai, bet tie, kurie ilgą laiko tarpą gyvena šalyje apie kurią rašo. Tai nebūtinai turi būti studija apie šalį ir jos papročius, tačiau gerai pažinoti šalį iš vidaus niekada ne prošal. Kitaip galima ir pro šalį prašauti, ir kitus suklaidinti ir galų gale pateikti tik oficialiuose turizmo lankstinukuose spausdinamą informaciją. Visada įdomiau pažinti vietinę kultūrą iš vidaus, o ne vien vaikštant specialiai turistams paruoštais takais.

Apie Prancūziją mūsų bloge rašyta jau buvo (sąrašas - apačioje), tačiau nebuvo būtent turistinio vadovo po Paryžių. Rinkdamiesi tekstą, radome, kad ir lietuviai paliko pėdsakus šioje pasaulio sostinėje. Tad žinoma, ir šis skyrius atsidūrė bloge.

 

Skaitome:

 

Goda Klimavičiūtė. Savas Paryžius : [pamatyk, paragauk, pramogauk]. - Kaunas : Obuolys, 2015.  (Kaunas : Spaudos praktika). - 239 p. : iliustr.

  

 

APIE AUTORĘ

 

Prancūzija „susirgau" dar būdama moksleivė. Nors su choru „Liepaitės" daug keliavome po visą Europą, bet įsimylėjau būtent Prancūziją. Vieną dieną nuėjau į universitetą, susiradau prancūzų kalbos katedrą (tuos kiemus gerai pažįstu, ten žaisdavome su kiemo draugais) ir pasakiau, kad norėčiau mokytis prancūzų kalbos. Po kelių dienų paskambino mano pirmoji prancūzų kalbos dėstytoja, su kuria vėliau susitikome Paryžiuje, kai ten pirmą kartą gyvenau. Paskutiniais metais mokykloje mane net ėmė pravardžiuoti suprancūzinta pavarde, nes visi žinojo, kad esu pamišusi dėl Prancūzijos.

Tai mano antrasis bandymas apsigyventi Paryžiuje. Pirmą kartą gyvenau devynis mėnesius ir vienoje šeimoje dirbau... anglų kalbos mokytoja. Atvažiavau gilinti prancūzų kalbos žinių, o gyvenimas pasisuko taip, kad mokiau anglų kalbos ir dar pati pramokau lenkų kalbą. Tai nutiko 2001 metais, po žurnalistikos bakalauro studijų.

Nors prieš išvažiuodama visus įtikinėjau, kad išvykstu visam gyvenimui, po kurio laiko susikroviau mantą ir parsiradau atgal.

Vilniuje baigiau tarptautinės komunikacijos studijas, gavau magistro laipsnį, dirbau ką tik pradėjusioje veikti radijo stotyje Power Hit Radio, televizijos laidose Bėdų turgus, Labas rytas. Be tų dviejų laidų, dar dirbau Lietuvos dainų dešimtuke. Bet neilgai, nes labai traukė Paryžius.

Vieną ketvirtadienį išskridau į Paryžių laikyti stojamųjų egzaminų į tarpkultūrinės komunikacijos studijas. Reikėjo kokios nors rimtos išvykimo priežasties. Pokalbis vyko penktadienį. Man iškart pranešė, kad esu priimta, šeštadienį grįžau į tiesioginę dešimtuko laidą. O jau antradienį susikroviau keturis lagaminus ir autobusu išvažiavau į Paryžių. Mokytis.

Turėjau užtrukti devynis mėnesius. Bet nuo 2005 m. lapkričio praėjo šiek tiek daugiau laiko.

Dabar dirbu draudimo kompanijoje ir dėstau tame pačiame institute, kuriame studijavau tarpkultūrinę komunikaciją. Negalėčiau niekur kitur gyventi — tik Paryžiuje. Su visais jo privalumais ir trūkumais. Vis tiek gerų dalykų čia daugiau! Jei reikėtų kraustytis iš Paryžiaus, turbūt grįžčiau į Vilnių.

Pats geriausias dalykas Paryžiuje — mano dukters gimimas. Jei kalbėdama apie Paryžių sakau „čia pas juos", ji Paryžių mato kaip savo namus, jai Vilnius - „ten pas juos". Vis dėlto, man Paryžius yra mon amour. 

PARYŽIUS

 Kai pirmą kartą atvažiavau į Paryžių, miestas pasirodė pilkas ir brangus. Buvo karšta, troškino, o vanduo buteliukuose neįperkamas (tada dar nežinojau, kad Paryžiuje yra apie 900 geriamojo vandens fontanėlių — nemokamų)! Pradėjus mokytis prancūzų kalbos, dėstytoja perspėjo, kad šioje kalboje net nėra žodžio, reiškiančio „pigus"!

Visgi Paryžius — tai miestas, į kurį norisi sugrįžti. Be abejo, jei įspūdžio nesugadino pasipūtę paryžiečiai. Net dienraštis Le Parisien („Paryžietis") buvo užsakęs reklamas, kuriose šaipėsi iš sostinės gyventojų. Viena reklama vaizduoja du japonų turistus, desperatiškai kažko ieškančius žemėlapyje. Susistabdę praeivį jie laužyta anglų kalba su japonų akcentu teiraujasi, kur rasti Eifelio bokštą. Paryžietis maloniai mosteli į dešinę. Turistų pora padėkoja, o kamera seka prancūzą, pasukusį visai kita kryptimi ir praeinantį pro turistų ieškomą Geležinę madam (taip Eifelį vadina prancūzai, nes prancūziškas žodis, reiškiantis „bokštą", yra moteriškos giminės). Netrukus ekrane pasirodo tekstas — „Paryžietis", geriau jau laikraštis.

Dėl geresnio paryžiečių įvaizdžio buvo susirūpinęs ir Prancūzijos turizmo departamentas. Kaip žurnalistams sakė vienas jo darbuotojų, kaltinimai nesvetingumu yra nepagrįsti, nes būdamas nurnero un (pirmasis sąraše — čia ir toliau autorės vertimas) pasaulyje pagal lankomumą esi tyrinėjamas lyg pro didinamąjį stiklą, ne taip, kaip koks nors 150 numeris.

Viena prancūzė tikrą paryžietį apibūdino taip: išbalęs, pajuodusiais paakiais ir kramtantis nagus. Jokiais būdais negalima į jį per ilgai įsižiūrėti, nes pagalvos, kad bandai flirtuoti arba kad jam kas nors negerai. Matyt, todėl daugelis metro skaito knygas arba akis įbeda į savo išmaniuosius telefonus. Brolių Koenų (Coen) filme „Myliu tave, Paryžiau" (Paris, je t'aime) amerikietis turistas stebi merginos ir vaikino ginčą, kol pats gauna į dantis. O juk skaitytame gide buvo aiškiai perspėta, kad spoksoti į žmones nepriimta.

Kita vertus, paryžiečiai labai mandagūs, jeigu netyčia užkliudysite miestietį, pavyzdžiui, metro, išgirsite pardon (atsiprašau). O laiptinėje ar lifte sutiktas nepažįstamas žmogus ne tik pasisveikins, bet ir palinkės bonne journee (geros dienos). Nepamirškite ir jūs užkalbindami gatvėje pirmiausia ištarti bonjour (laba diena) ir pamatysite, kad paryžiečiai nėra tokie išpuikėliai, kaip dažnai apie juos kalbama. Kartais trumpas bonjour daro stebuklus.

Tikrai piknikas, tikrai prie Senos.
Niekada nepagalvočiau, kad taip įmanoma

Jei dar nebuvote Paryžiuje, ko gero, nustebsite, kad jis visai kitoks, nei skaitėte Balzako romanuose. Tai įvairiatautis ir multikultūrinis miestas, kuriame ne tik tūkstančiai architektūros paminklų, neįkainojamų meno šedevrų Luvre, besisukantys „Mulenružo" sparnai, Dievo Motinos katedros didybė, begalybė kvapų ir ne tik Chanel Nr. 5, o Eliziejaus laukai — tai ne pieva, o viena didžiausių magistralių... Žmonės ne tik gyvena šiame mieste, nereikia pamiršti, kad kiekvieną dieną į darbą Paryžiuje iš priemiesčių susirenka milijonai.

Šiltais savaitgaliais Senos krantinės būna nusėtos pikniko gerbėjų, kuriems ne taip svarbu prancūziška chic (prabanga) ir labai patogu vyną ragauti ant akmenimis grįsto grindinio, užkandžiaujant kamambero sūriu ir mojant pro šalį laivais plaukiantiems turistams.

 

Kada geriausiai važiuoti į Paryžių?

 

Daugelis rekomenduoja pradėti nuo balandžio mėnesio, bet oro nepasirinksi. Prancūzai turi patarlę, kad balandį dar nereikėtų visiškai išsirengti, o gegužę jau galima (en avril, ne te dėcouvre pas d'unfil, en maisfais ce quil te plati). Kiekvienas metų laikas Paryžiuje savaip žavus. Ne visuose Europos miestuose gruodžio mėnesį galima sėdėti ir gurkšnoti kavą terasoje (šildomoje). Nesvarbu, kada suplanuosite kelionę, nepamirškite patogių batų!

Dažnas prancūzas, o ir lietuvis, netiki, kai sakau, kad Paryžius yra mažesnis už Vilnių! Prancūzijos sostinė užima 105,4 km2 ploto, o Vilnius - 401 km2! Paryžiui apjuosti užtektų 35 km juostos, tokio ilgio yra Peripherique bulvaras - kelių žiedas, juosiantis Paryžių. Juo Prancūzijos sostinė pasiekiama automobiliais.

Ruduo Paryžiuj - šlapia -
Bulvaruose šviesu - (Salomėja Nėris)
Liuksemburgo sodai

Taigi, Paryžius puikus miestas pasivaikščiojimams, o labai pasistengus jį galima apeiti per porą valandų. Sunku patikėti, bet kartais pati nustembu, kaip čia viskas arti. Tik nereikia manyti, kad Paryžiuje viskas vyksta laiku ir  žmonės niekada nevėluoja. Stebint paryžiečius susidaro įspūdis, kad jie visą laiką skuba, bet dar nė vienas gydytojas manęs nepriėmė sutartu laiku, traukinys neišvyko tiksliai pagal grafiką, o kino seansas neprasidėjo programoje nurodytą valandą. Prancūzai juokauja, kad geras svečias pavėluos apie 45 minutes ir išeis 45 minutėmis anksčiau.

Paryžius padalytas į 20 rajonų (arrondissements), jie sukasi kaip sraigės kiautas ir yra skirtingo dydžio. Pats didžiausias XV užima beveik 10 % miesto ploto, o mažiausias II — tik 1 %. Kiekvienas rajonas dar padalytas į keturis kvartalus. Tokį miesto suskirstymą sugalvojo Napoleonas III ir nuo 1860 m. tvarka mažai keitėsi. Kiekvienas rajonas turi savo merą.

Dažnai dvidešimt pirmuoju rajonu vadinamas modernusis verslo centras Defansas (La Defense), tačiau pagal pašto indeksą jis nepriklauso Paryžiui.

Pašto indeksą sudaro penki skaičiai: 75 reiškia Paryžių ir dar nurodomas rajono numeris, pavyzdžiui, XVII rajono indeksas yra 75017. Ant kiekvienos gatvės lentelės būna užrašytas rajonas, dažnai romėniškais skaičiais. Rajoną žinoti yra svarbu, ypač važiuojant taksi.

Dar Paryžius skirstomas į kairįjį (rive gauche) ir dešinįjį (rive droite) krantus. 

LIETUVIŠKASIS  PARYŽIUS

ŠVENTOJO AUGUSTINO BAŽNYČIA (Eglise Saint Augustin)  

rue 8, av. Cesar Caire, 75008



Šventojo Augustino bažnyčia
pastatyta 1860-1871 metais

Metro: Saint Augustin, M9

Kartą per mėnesį Šventojo Augustino bažnyčios požeminėje koplyčioje tautiečiai renkasi į mišias, po jų vyksta vaišės, kiekvienas atneša maisto ar gėrimų. Mišių metu veikia lietuviška mokyklėlė vaikams nuo 2 iki 12 metų. Didžiųjų švenčių proga jaunieji lietuviai paruošia pasirodymus, o per šv. Kalėdas jiems dovanų atneša lietuviškai kalbantis Kalėdų Senelis!

Paprastai susitikimai vyksta pirmąjį mėnesio sekmadienį, mišios prasideda 14:30 vai.

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS AMBASADA PRANCŪZIJOJE

Rue  22, b dde Courcelles, 75017

Tel. +33 1 40 54 50 50 (jei prireiktų pagalbos, o konsulatas nedirbtų, skambinkite į LR užsienio reikalų ministeriją +370 5 236 2444)

Metro: Villiers, M3, M2

Lietuvos ambasada ir konsulatas įsikūrę XVII Paryžiaus rajone, netoli Monso parko (Parc Monceau). Ambasados salonuose retkarčiais vyksta susitikimai su rašytojais, menininkais, muzikantais, taip pat rengiami oficialūs priėmimai.

Ambasados interneto svetainėje http://fr.mfa.lt rasite informaciją apie Prancūzijoje vykstančius lietuviškus renginius, koncertus, parodas ir 1.1.

Jei išėję iš LR ambasados iškart pasuktumėte į dešinę Malesherbes bulvare, paeitumėte penkias minutes tiesiai, prieitumėte nedidelį skverą - place du General Catroux. Susiraskite pastatą, pažymėtą 14 numeriu. Prie įėjimo užrašas skelbia, kad čia įsikūręs Rusijos spaudos centras. Kilstelėkite akis ir virs masyvių durų išvysite Gediminaičių stulpus! Kadaise čia buvo senoji LR ambasada, vargu, ar šis pastatas kada nors vėl priklausys Lietuvai... (Metro stotelė Malesherbes, M3)
 



Vienuolija įkurta VI amžiuje

 

ST. GERMAIN DES PRES BAŽNYČIA

( Saint-Germain des Pres)

Place Saint-Germain des Pres, 75006 

Metro: Saint Germain des Pres, M4 



Pridėti antraštę

Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras Vaza, valdęs 1648-1668 m., prarado didžiąją dalį Lenkijos žemių. Pralaimėjęs rusams, švedams, totoriams ir ukrainiečiams jis atsisakė karūnos, pasirinko tremtį ir tapo abatu Paryžiaus Sen Žermeno vienuolyne. Paryžiuje vedė (tai buvo jo antroji santuoka) turtingą našlę, kurią sutiko sostinės salone. Deja, vedybinis gyvenimas truko neilgai, nes buvęs kunigaikštis mirė vos trims mėnesiams praėjus po vestuvių. Didikas palaidotas Sen Žermeno bažnyčioje, o kapas — tai impozantiškas paminklas su jo skulptūra ir bronzine scena iš mūšio lauko.

 

ŠVENTOJO SEVERINO BAŽNYČIA

(Eglise Saint-Sėverin)

Rue 3, rue des Prėtres Saint-Sėverin, 75005

Metro: Cluny-La Sorbonne, M10

Gotikinio stiliaus Šv. Severino bažnyčia stovi Paryžiaus Lotynų kvartale. Prie Vilniaus gimęs dievobaimingas parapijietis, lenkų filosofas A. Tovianskis (Andrzej Towianski) šiai bažnyčiai 1831 metais padovanojo Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopiją.

 

LAIKRODŽIO BOKŠTAS

(Tour de l'Horloge)

Boulevard du Palais / quai de l'Horloge, 75001

Metro: Cite, M4

Išėję iš metro iškart eikite į dešinę iki Palais bulvaro, vėl sukite į dešinę ir už kelių žingsnių pakelkite galvą ties kampiniu pastatu kairėje.

 Bevaikščiodami po Paryžių tikrai atsidursite ir prie pagrindinių Teisingumo rūmų (Palais de Justice), nes jie yra šalia tų vietų, kuriose lankosi sostinės svečiai. Vieną pastato kampą puošia 2012 metais restauruotas Laikrodžio bokštas (Tour de l`Horloge) su pirmuoju tokiu laikrodžiu Paryžiuje.

Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio, paskutinio Jogailaičių dinastijos valdovo, Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto mirties į karūną pretendentų buvo ne vienas. Nepaisant Lenkijos aukštuomenės nepritarimo, prancūzas Henrikas Valua (Henri de Valois) tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi. Nors ir sutiko su visais Abiejų Tautų Respublikos (sudarytos iš Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) keliamais reikalavimais, Krokuvoje karūnuotas karalius taip ir neištesėjo pažado vesti beveik 30 metų vyresnę Žygimanto Augusto seserį Oną, mažai rūpinosi valstybės reikalais. Daugiausia puotavo ir išlaidavo, svajodamas tapti Prancūzijos karaliumi, nes svetimoje šalyje jautėsi nesavas. Po penkių mėnesių, sužinojęs apie brolio mirtį, jis slapta pabėgo į Prancūziją ir tapo karaliumi Henriku III.

Iki pat mirties jis prisistatinėjo abiem titulais, todėl ant laikrodžio, kuris tikslų laiką rodo nuo 1371 metų, puikuojasi Henriko Valua herbas. Kairėje pusėje Prancūzijos karalių simbolis - lelijos, o dešinėje — lenkiškasis erelis ir Vytis.

ADOMO MICKEVIČIAUS NAMAS

Rue 63, de la rue de Seine, 75006

Metro: Odėon, M4, M10

Susiraskite Mazarine gatvę, paeikite iki Buci gatvės ir sukite į kairę, kai netrukus prieisite Seine gatvę, sukite į dešinę.

Paryžiaus rajone, kuris dabar yra vienas brangiausių, 1834 metais gyveno Adomas Mickevičius. Būtent čia jis parašė „Poną Tadą", apie tai byloja lentelė ant fasado prancūzų ir lenkų kalbomis, o ant istorinių vietų žymos prie pastato paminėta ir tai, kad A. Mickevičius kilęs iš lietuvių bajorų giminės.

GASTONO BATI SKVERAS

(Square Gaston Baty)

Rue 1, rue Jolivet, 75014

Metro: Edgar Quinet, M6

Kaune gimęs dailininkas ir skulptorius Arbit Blatas i Paryžių atvyko 1925 metais. Įsikūręs Monparnaso rajone (Montparnasse) daug laiko leido kartu su kitu litvaku, Druskininkuose gimusiu skulptoriumi Žaku Lipšicu.

Niekuo neišsiskiriančiame skverelyje, kuriame pažaisti ateina mažieji paryžiečiai, o už medžių ir kitų pastatų iškyla Monparnaso bokštas (Tour Montparnasse), stovi A. Blato sukurta skulptūra. Iš bronzos išlietas dailininkas Chaimas Sutinas taip pat buvo A. Blato draugas.

 

Štai taip pavaizduoti laiptai
XIX a miniatiūroje

RADVILŲ GATVĖ

(Rue Radziwill)

Rue   75001

Metro: Bourse, M3

Prancūzijos banko (Banque de France) patalpos užima beveik visą neilgą gatvę, pavadintą vienos įtakingiausių LDK didikų giminės pavarde. Gatve neįmanoma pereiti, nes bankas ją užblokavo saugumo sumetimais. Radviloms priklausė namas, pažymėtas 35 numeriu, ir plečiant banko patalpas buvo nugriautas. Įdomu tai, kad būtent šiame name buvo naujovė — dvigubi laiptai, kuriais lipdami žmonės susitikdavo tik paskutiniame aukšte. Jais buvo galima patekti į lygiagrečiai esančią Valois gatvę.

 

Jei Paryžiuje labai pritrūks lietuviško alaus, jo atsigerti galite „WOS" bare. Jame dažnai renkasi lietuvių jaunimas, gyvenantis Prancūzijoje. Lietuviškos trispalvės šiame bare plevena, kai vyksta Lietuvos rinktinių varžybos, „Eurovizija" ar kitos TV transliacijos.

„Wos Bar"

184, rue St Jacques, 75005

RER: Luxembourg, RER B 

Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjunga

http: //prancuzija.pljs. org

Skaitykite mūsų bloge taip pat:

 

Pamatyti Paryžių ... ir numirti

 

Paryžiaus poezija: Polis Eliuaras