Unikalios Lietuvos vietovės. Biržai

 

 Baltrūnas, Valentinas. Unikalios Lietuvos vietovės / [teksto autorius Valentinas Baltrūnas]. - Kaunas : Šviesa, 2006. - 119 p.

 
Pristatome seriją knygų "Mažieji pasakojimai apie Lietuvą". Ši knygų serija primena enciklopediją, kur kiekvienai temai skiriama keliasdešimt puslapių.

 Jūsų dėmesiui - vienos iš knygų įvadas bei tekstas, pristatantis netolimą Panevėžiui unikalų kampelį - Biržus.
 

Kraštovaizdžio pažinimas kaip kultūros šaltinis

 

 

Žmogus jau senų senovėje atkreipė dėmesį į kai kurias krašto vietoves, prie jų kūrėsi ir gyveno, jų aplinką savaip suvokė ir mitologizavo. Dažnai šios vietovės žadino vaizduotę, buvo įkvėpimo šaltinis menininkams, skatino kraštotyrininkus ir mokslininkus juos pažinti ir ieškoti unikalumo priežasties. Kai kurių vietovių gamtinės aplinkos pamato (požemio, reljefo) tyrimai buvo svarbūs gamtos pažinimo raidai, žmonių pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai. Dažnai tai ir tarptautinės reikšmės mokslinis etalonas ar daugiametė tyrimų vieta, ir unikalus paminklas visapusiam aplinkos suvokimui, sudėtingas, kartais ir hipotetinis, gamtos reiškinys. Vietovės kilmė, gelmių ir paviršiaus ypatybės bei raida – tai kraštovaizdžio, taip pat ir kultūrinio, įvairaus lygio ekologinių sistemų, augalijos ir gyvūnijos egzistavimo mineralinis bei energetinis pamatas.
Kaip tik ant jo priklausomai dar ir nuo klimato kaitos klestėjo vienokia ar kitokia augalija bei gyvūnija, kūrėsi prie kintančios aplinkos sąlygų gana lengvai prisitaikantis žmogus su savo poreikiais, ūkininkavimo būdais, sakraline infrastruktūra.
Tokių vietovių, kuriose gausu vertingų gamtos ir kultūros paminklų, kur vyravo ar vyrauja saviti gamtos reiškiniai, siejantys dar mažai pažintą požeminį pasaulį su dabartine gamtine aplinka, Lietuvoje yra daug. Kai kurių dėl vietos stokos neaptarsime. Tai Merkinės ir Kernavės apylinkės, Nemuno ir Neries santaka, Nemuno žiotys, Tauragno ir Vištyčio ežerai, Čepkelių ir Kamanų raistai, Medvėgalio ir Rambyno kalnai, daug kitų mūsų kraštų kampelių.
Labai trumpai apibūdintos vietovės yra „išsibarsčiusios“ gana tolygiai po Lietuvą, savotišku ratu. Aptarsime jų gelmes ir reljefo kilmę bei raidą, dabartines jų ypatybes, žinias paie žmogaus įsikūrimą, sąsajas su istorija, menine kūryba, tautosaka.

BIRŽŲ KRAŠTAS

Karvės ola

Šiauriniame Lietuvos pakraštyje esančioms Biržų apylinkėms su Apaščios, Agluonos, Tatulos ir kitais upeliais bei dirbtiniu Širvėnos ežeru būdinga labai menka ledynmečių nuogulų danga ir dažnai į paviršių išnyrančios labai senos devono periodo (amžius 410—465 mln. m.) uolienos. Taip atsitiko dėl to, kad nuolat, nors ir nežymiai, kilo Žemės pluta, daug kartų ją ardė slinkę ledynai. Visa ši ledynų nugremžta medžiaga buvo suversta piečiau ir ryčiau tįsančiose aukštumose. Paskutiniojo slenkančio ledyno viena suaktyvėjimo fazė paliko labai ryškų, nors ir neaukštą Linkuvos gūbrį Šiaurės Lietuvoje. 4—6 km į vakarus nuo dabartinių Biržų prieš 13,5 tūkst. metų kaip tik tįsojo šio ledyno pakraštys, šalia kurio buvo sustumtas ir supiltas akmenuoto priemolio gūbrys su jam labai nebūdingomis apvaliomis karstinėmis smegduobėmis — viena iš šio krašto įdomybių. Smegduobės dažnai atsiveria ir mūsų dienomis. Tai lemia karstas (nuo klintinės Karsto plynaukštės Slovėnijoje) - paslaptingas reiškinys, kai lėtai vandenyje tirpstantis gipsas — vandeningas kalcio sulfatas (CaSO4-2H2O) persisluoksniuoja su mažiau tirpiais dolomitu ir klintimi.
Visų šių uolienų, geologų priskiriamų Tatulos uolienų sluoksnių kompleksui, amžius - vėlyvasis devonas. Pastebėta, kad smegduobės dažnai atsiveria išilgai Žemės plutos lūžių, kur paprastai uolienose daugiau plyšių ir smarkiau teka požeminis vanduo. Karstinių įgriuvų skersmuo kartais siekia 30 m, o gylis — 15 m. Kai kuriose vietose 1 km2 pasitaiko 20-80, o retkarčiais iki 200 smegduobių. Taigi ištirpus gipso klodams susidaro tuštumos, kurių skliautas nebeišlaiko viršuje slūgsančių uolienų svorio. Bene tirpiausia yra pluoštuoto gipso atmaina — selenitas.
Beveik žemės paviršiuje slūgsantis gipsas, kaip vertinga žaliava, pokario metais buvo eksploatuojamas Kirdonių ir Karajimiškio laužyklose. Paaiškėjo, kad per daugybę smegduobių į tekantį geriamąjį požeminį vandenį patenka naftos produktų, trąšų, buitinių atliekų ir pan. Kaip tik dėl šios priežasties Biržų krašte seniai propaguojama ekologinė žemdirbystė. Kita, ne mažesnė bėda — tai smegduobių atsivėrimas po pastatais ar šalia jų. Todėl šiame regione planuoti naujas statybas, tiesti įvairias komunikacijas bei kelius yra sudėtinga.
Šios reljefo formos domina mokslininkus, gam-tininkus, moksleivius ir studentus, dažnus ekskursantus. Dabar Biržų regioniniame parke įsteigti Kirkilų, Karajimiškio ir Tatulos draustiniai aprėpia karstinio kraštovaizdžio plotus, kuriuose gausu įvairaus amžiaus, formų ir gylio smegduobių. Didžiausios ir įdomiausios karstinės įgriuvos paskelbtos gamtos paminklais. Garsiausia yra Karvės ola Karajimiškio kaime, kuriame didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo apgyvendinti karaimai. Apvalios piltuvo formos smegduobės skersmuo viršuje ir gylis beveik vienodi — apie 12 m. Speleologai yra nustatę, kad olos apačioje esančių urvų ilgis siekia 10 m, o bendras tūris apie 28 m3. O štai Kirdonių kaime garsėja 1957 m. prie Jaronių sodybos įgriuvusi duobė, kurios gylis buvo 14 m. Dabar duobėje atsiradusio ežeriuko gylis apie 6 m, o skersmuo viršuje — apie 30 m.
Apylinkėse nemažai karstinės kilmės versmių, tačiau su gydomuoju mineraliniu vandeniu - retenybė. Tarp tokių - netoli Biržų įsikūrusiame Likėnų kurorte esantis Smardonės šaltinis. Apie jį pirmosios rašytinės žinios užfiksuotos ir gydomosios šaltinio vandens savybės aprašytos dar 1587 m. Pirmuosius šaltinio vandens tyrimus atliko ir 1816 m. jų rezultatus paskelbė Gedučių dvaro savininko sūnus, garsus fizikas ir chemikas Theodoras Grotusas (Theodor Grotthuss). Likėnų versmė - 15—17 m skersmens karstinė įgriuva. Iš versmės trykšta spūdinis viršutinio devono Tatulos vandeningojo sluoksnio sieros vandenilio kvapo vanduo, iš smegduobės ištekantis 3-4 m pločio Smardonės upeliu. Šaltinio debitas 130-540 l/s ir per metus gerokai kinta. Vandens temperatūra dažniausiai būna 7—7,5 °C. Bendra jo mineralizacija siekia 1856,79 nig/1. Sieros vandenilio koncentracija kaiti (1—30 mg/l).
Sunku pasakyti, kuo įsiminė smegduobės dar neolito laikais šiose apylinkėse gyvenusiems žmonėms, bet per pastaruosius šimtmečius, matyt, įspūdžiai buvo panašūs. Dažnai į jas įvažiuojama su visais arkliais ir vežimais, prasmengama kartu su skalikais, kartais įgriuvusios duobės vandenyje šmėsteli lydeka, požemiu atplaukia antelė ar netikėtai i

Pilis pradėta statyti apie 1586 m.
Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno,
 pagal italų bastioninių pilių planą

šplaukia visai kitoje vietoje pamerkti linai. Pavojingas karsto reiškinys vargino ne tik paprastus žmones. Valant apgriuvusios, dar 1586 m. Radvilų pradėtos statyti Biržų pilies rūsius, ties pamatais ir po jais aptiktos karstinės tuštumos. Gal ne be reikalo sename padavime pasakojama, jog norint, kad statomas namas nesugriūtų, reikėdavo į jo sieną įmūryti gyvą žmogų. Todėl ir į Biržų pilies vieną kertę buvo įmūryti jaunavedžiai. Ir vis dėlto XIX a. pradžioje Pranciškus Smuglevičius nutapė tik šios pilies griuvėsius...
Biržų kraštu nuo seno domėjosi gamtininkai, istorikai, kultūros tyrėjai. Su juo susiję dailininkai Petras Kalpokas, Kazys Šimonis, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, skulptorius Juozas Zikaras, tautosakininkas, rašytojas ir „Kalevalos" vertėjas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta, poetai Julius Janonis, Paulius Drevinis, Stanislovas Dagilis, taip pat daugelis kitų, kuriuos krašto gamta, istorijos paminklai, žmonės vienaip ar kitaip įkvėpė kūrybai.


Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat:

Mažieji pasakojimai apie Lietuvą. - Kaunas : Šviesa, 2006-. - Nenumeruota serija:

• Baltrūnas, Valentinas. Unikalios Lietuvos vietovės. - Kaunas : Šviesa, 2006. - 119 p.
• Vaicekauskas, Arūnas. Lietuvių kalendorinės šventės. - Kaunas : Šviesa, - 71 p.
• Vaicekauskas, Arūnas. Lietuvių šeimos papročiai. - Kaunas : Šviesa, 2006 . - 71 p.
• Kiaupa, Zigmantas. Lietuvos valdovai. - Kaunas : Šviesa, 2006. - 71 p.
• Kiaupa, Zigmantas. Lietuvos miestai. - Kaunas : Šviesa, 2007. – 71  p.
• Paltanavičius, Selemonas. Lietuvos nacionaliniai. - Kaunas : Šviesa, 2007 . - 70 p.
• Repšienė, Rita. Lietuvos piliakalnių legendos. - Kaunas : Šviesa, 2007 . - 70 p.
• Vaičenonis, Jonas. Lietuvos prezidentai . - Kaunas : Šviesa, 2007. - 71 p.
• Vaičenonis, Jonas. Lituanicos skrydis. - Kaunas : Šviesa, 2006. - 70 p.
• Narbutas, Sigitas. Senosios Lietuvos raštija. - Kaunas : Šviesa, 2006. – 118 p.
• Paltanavičius, Selemonas. Lietuvos draustiniai. - Kaunas : Šviesa, 2006 . - 70 p.
• Vaičenonis, Jonas. Lietuvos valstybės simboliai. - Kaunas : Šviesa, 2006. - 70 p.
• Potašenko, Grigorijus. Lietuvos tautinės mažumos. - Kaunas : Šviesa, 2007. - 119 p.
• Repšienė, Rita. Lietuvių tautosakos lobynas. - Kaunas : Šviesa, 2007. - 70 p.
• Norkutė, Raimonda. Lietuvos bažnytinis menas. - Kaunas : Šviesa, 2007. – 119  p.
• Stonkus, Stanislovas. Sportas tarpukario Lietuvoje. - Kaunas : Šviesa, 2007. - 118 p.
• Mikulėnienė, Danguolė. Lietuvių kalbos istorija. - Kaunas : Šviesa, 2008. - 116 p.