Vėl mūsų mėgstamas autorius. Šįkart - kelionių apybraižos. Teisingiau - nenorėjau pristatinėti dar vienos to paties autoriaus knygos, tačiau po ranka pakliuvęs tekstas galėtų būti ir "prisegtas" kaip blogo motto. Apie kelionės prasmę ir savęs patirtį.
Apie pasaulio grožį ir skurdą. Apie atsakomybę - sau, pasauliui, ateities kartoms.
Dievo upe
Susipynusios džiunglės kybojo tarsi milžiniška smaragdinė barikada ir slėpė mus nuo pasaulio.
Jose buvo justi ir energija, ir galia, ir sąmoningumas, tarsi džiunglės stebėtų mūsų lėtą eiseną per nesibaigiančius sąžalynus. Daugiau kaip šešiolika savaičių mes keliaujame po šiuo debesimi-mišku. Beveik visą laiką colis po colio brendame sūkuriuojančiais, juosmenį siekiančiais Madre de Dioso - Dievo Motinos - upės vandenimis.
Mano nešikai visiškai nusibaigė. Jau prieš kelias savaites jiems nutrynė kojų odą. Dauguma jų šlubuoja, kamuojami chroniško viduriavimo ir guinea kirminų, įsigraužiančių į minkštą šlaunų vidinę pusę. Neapsieita ir be dengė karštinės. Ji stiprius vyrus paverčia vaitojančiais invalidais, sutraiško jų kaulus ir išdžiovina kūną. Ilgomis naktimis kamuojami vabzdžių mes susigrūdę paskubomis suręstoje palapinėje drebėdavome kaip kreko narkomanai, negaunantys dozės.
Aš vadovavau ekspedicijai, tad mano darbas buvo išjudinti nešikus - nori jie eiti ar ne. Bet žmones, kurie prarado sveikatą ir gyvenimo džiaugsmą, sunku išjudinti. Jie ilgėjosi žmonų, savo patogių kaimų, be to, neturėjo didelių ambicijų, kurios varė į priekį mane. Aš jutau, kad mes jau netoliese - visai arti Paititi, didingiausiu istorijoje dingusio miesto. Jei dar truputėlį pakentėsime tai, ko neįmanoma ištverti, neabejojau - netrukus inkų Eldoradas bus mano.
Aš ne pirmas leidausi ieškoti Paititi ir, spėju, tikrai būsiu ne paskutinis. Penkis šimtus metų kareiviai, avantiūristai, tyrinėtojai ir karingi kunigai brovėsi per Peru džiungles ieškoti prarastojo miesto - tai visų tyrinėtojų šventasis Gralis. Dauguma jų vadovavosi ta pačia informacija.
Teorija tokia: kai XVI a. Peru siaubė ispanų konkistadorai, inkai su savo didžiausiomis brangenybėmis pasitraukė į tankiausią žemėje mišką - debesį. Pasak legendos, ten jie pastatė miestą, už kurį nuostabesnio Pietų Amerika nematė.
Pirmą kartą išgirdau šią legendą prieš dešimt metų, ir nuo tada galvoje įsitvirtino pragaištinga Paititi trauka. Mano, kaip ir daugelio pirmtakų, motyvacija buvo neįveikiamas godumas. Troškau ne aukso, bet šlovės. Jei atrasčiau dingusį miestą, pernakt iš kuklaus keliautojo virsčiau garsiausiu pasaulio tyrinėtoju.
Kad turėčiau realią galimybę surasti Paititi, reikėjo aptikti bent kokios informacijos konkistadorų kronikose. Aš ėmiau jas skaityti, ištisus mėnesius praleidau bibliotekose - peržiūrėjau tūkstančius knygų; dauguma jų parašytos prieš keturis šimtus metų. Jose nuolatos buvo minimas Madre de Dioso pavadinimas: tai milžiniškos, neįžengiamos džiunglės į rytus nuo Andų, piečiausiame Amazonės taške.
Bet ateina metas, kai reikia baigti tyrimus bibliotekoje. Reikia sustabdyti save ir iš tiesų pradėti paieškas. Iš pat pradžių buvo aišku, kad mano ekspedicija bus labai ekonomiška. Mano banko sąskaita, deja, buvo tuščia. Ekspedicijos įrangai pavyko surinkti tik 200 svarų.
Tad susiradau nemokamų skelbimų laikraštį Loot, išsidėliojau jo rausvus puslapius svetainėje ant grindų ir ėmiau ieškoti įrangos, atitinkančios dingusio miesto paieškų ekspedicijos biudžetą.
Per valandą radau seną Zodiac valtį, dėvėtus džiunglėms tinkamus Altama batus, du kastuvėlius, šešis brezentinius įrangos krepšius, tris jūrininko striukes ir porą kinų gamybos žibintų. Už likusius pinigus nusipirkau storų šiukšlių maišų (tų, į kuriuos statybininkai pila žvyrą) ir kelis ritinius plonesnių plastikinių.
Galiausiai patraukiau į prekybos centrą Safeway, supirkau visas jų Pot Noodles atsargas (600 pakelių) ir sumokėjau kredito kortele. Iš patirties jau žinojau, kad ekspedicijoje svarbiausia - maistas.
Keliautojai ir tyrinėtojai mėgsta apsimetinėti, kad yra išrinktieji, turi geležinius nervus ir įstengia ištverti neįtikėtinus sunkumus. Iš tiesų ekspedicijoje gali pasitaikyti didelių nemalonumų, bet jei tik nori, gali susirasti naudotos įrangos, nusipirkti pigių oro linijų bilietą ir leistis ieškoti didingų nuotykių. Nereikia būti Indiana Džonsu, kad eitum ieškoti dingusio miesto.
Man atrodė, kad didžiosios ekspedicijos į Paititi žlugo ne tik todėl, kad buvo apsikrovusios nereikalingais daiktais, bet ir dėl kitos, net svarbesnės priežasties - arogancijos. Keliautojai laikė save daug viršesniais už vietos gyventojus, būtent tuos žmones, kurie pažįsta džiungles kaip savo penkis pirštus.
Jei noriu surasti Paititi, man teks pelnyti pasitikėjimą tų, kurie gyvena Madre de Diose - mačigenga genties žmonių. Samprotavau taip: juk labai sunku pamesti miestą, ypač tokį svarbų, koks yra inkų Eldoradas.
Nuskridau į Limą, nusigabenau savo guminę valtį, džiunglėms skirtus batus ir kalną Pot Noodles. Tada vietiniu autobusu pervažiavau Kordiljeras, kalnų grandinę, kuri driekiasi šalies viduriu nelyginant chameleono nugaros iškyšuliai. Buvusioje inkų sostinėje Kuske sužinojau, kad neseniai į mišką-debesį įžengė šešios gerą finansavimą turinčios grupės, ieškančios to paties, ko ir aš. Vienos iš jų biudžetas siekė milijoną dolerių; jie turėjo viską, ką tik galima įsivaizduoti, - nuo cheminių tualetų iki palapinių su oro kondicionieriais. Turėjo net karo lauko ligoninę.
Nepaisydamas kuklių savo ekspedicijos užmojų, įlipau į seną autobusą, kartais važiuojantį nuo kalnų iki džiunglių. Iš pradžių kraštovaizdis atrodė apleistas, vienišas, tūkstančio pilkų atspalvių, bet mums leidžiantis žemyn augmenija pradėjo keistis. Atsirado priešistorinės gėlės ir bronzos žalumo palmių šakos, paskui bambukai ir bromelijos, paskui - kriokliai ir miškai.
Kai autobusas privažiavo galinę stotelę, aš susiradau sunkvežimį, vežantį kiaules, ir po trijų dienų atsidūriau prie senųjų mačigenga genties žemių ribos. Pirmas susitikimas visada sunkiausias. Bet laimė pasirodė keistu senio, vardu Hectoras, pavidalu. Jis buvo svajotojas Septintosios dienos adventistas ir taip pat troško leistis į ekspediciją ieškoti dingusio miesto. Tačiau vertingiausia buvo tai, kad jis glaudžiai bendravo su gentimi.
Hectoras nė kiek neabejojo, kad dingęs miestas egzistuoja. Jis sakė, kad vienas genties narys, karys vardu Pancho, labai seniai, dar būdamas jaunas, netyčia aptikęs jo griuvėsius, kai ieškojo naujų medžioklės plotų. Pancho buvo svarbiausia plano dalis. Kelias savaites įkalbinėjau Hectorą, ir šis galiausiai sutiko nuvesti mane susipažinti su kariu.
Pancho buvo smulkaus sudėjimo, silpnas ir iš pradžių nenorėjo kalbėti nei apie džiungles, nei apie jose glūdinčias paslaptis. Visą popietę praleidome jo trobelėje, gerdami šiltą masato - bjaurų baltą alų, kuris gaminamas iš maniokų: kaimo senės juos kramto, o paskui pastato rūgti fermentuojantis seilėms.
Kai vakaras jau virto naktimi, aš supratau, kad Pancho siekiai tiesiogiai priešingi maniesiems. Aš troškau atrasti dingusį, apleistą, užžėlusį miestą, o jis troško išvykti į gyvą miestą, kuriame pilna gyvybės ir automobilių, kurių jis niekada gyvenime nematė.
Misionieriai jam pasakojo apie ydų pilnas vietas, vadinamas diskotekomis, kuriose blykčioja spalvotos šviesos, garsiai riaumoja muzika ir upeliais liejasi alus; dar jie kalbėjo apie aukšto lygio viešnamius, kuriuose didžiakrūtės moterys tenkina paprastų vyrų poreikius. Pancho išsišiepęs sukuždėjo, kad norėtų nuvykti į miestą ir pats patirti šias ydas.
Mes sudarėme sutartį: jei jis nuves mane į Paititi, aš jį nuvešiu į Kuską.
Paskui prasidėjo sunkiausia mano gyvenime kelionė.
Nukirtome porą balzos medžių, sukalėme draugėn jų kamienus rankų darbo vinimis, išdrožtomis iš chonta palmių medienos. Pakilti srauniais upės slenksčiais buvo galima tiktai plaustais. Mūsų kojas raižė aštrūs upės dugno akmenys, nešikai apšlubo, ledinis vanduo siurbė jų gyvybės jėgas. Kiekviena nueita mylia kainavo daug prakaito, žaizdų ir ligų.
Kiekvieną vakarą aš suburdavau vyrus ir ragindavau pasitikti aušrą narsiai ir tvirtai, kaip dera didvyriams. Prikraudavau jiems pilnas lėkštes maisto ir niekada nevalgydavau pats, kol paskutinis iš jų nepasisotindavo. Juk nieko nėra svarbesnio už gerą dalyvių savijautą.
Bet sulig kiekviena mylia jų apmaudas tik augo. Iš pradžių jie juokėsi, šaipydamiesi iš mano pastangų juos išjudinti. Vėliau, kai dienos virto savaitėmis, o savaitės - mėnesiais, nuotaika pasikeitė.
Nei iš šio, nei iš to vyrai, kurie pradžioje būtų viską atidavę, ėmė varstyti mane nuodingais, neapykantos kupinais žvilgsniais. Tada buvo sunkiausia. Man ne tik teko pačiam susikaupti, kad galėčiau eiti toliau, bet ir tempti paskui save vyrus.
Sėdint patogiame krėsle namuose, kur yra centrinis šildymas ir visi patogumai, mintis eiti ieškoti dingusio miesto atrodo labai patraukli. Bet praleidus kelis mėnesius džiunglėse, kai pėdos pradeda pūti ir kamuoja baisūs virškinimo sutrikimai, kai esi apniktas kirminų ir drebi nuo karštinės, visa šlovė ima atrodyti labai abejotina.
Savaitės ėjo, ir aš pradėjau savęs klausinėti, kam sumaniau šį beprotišką žygį, kodėl negalėjau ramiai dirbti įstaigoje nuo devynių iki penkių kaip visi žmonės.
Bet nedrįsau išsiduoti vyrams, ką galvoju.
Tai skamba kaip banalybė, bet, išsekintas savaites trukusios karštinės, guinea kirminų ir pūliuojančių žaizdų, aš galiausia pažinau save. Dar svarbiau - įgijau nepaprastą pagarbą džiunglėms ir subtiliam jų gyvybės tinklui.
Kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo aiškiau suvokiau, kad atradus Paititi būtų paskelbtas mirties nuosprendis ir džiunglėms, ir jų gentims. Per kelias savaites didingi medžiai būtų iškirsti ir čia pradėtų plūsti turistai. Pancho ir jo gentainiai, net susivokti nespėję, taptų ištaigingo viešbučio pasiuntinukais. Keikiau save už tai, kad svajojau apie garbę ir šlovę; prisiekiau sau - net jei rasiu Paititi, apsimesiu, kad niekada ten nebuvau.
O Pancho grįžo su manimi į miestą, paragavo jo ydų ir miesto gyvenimo keistybių. Jis pavairavo automobilį, pažiūrėjo televizorių, valgė ledų ir net paragavo kapucino.
Po savaitės pareiškė, kad nori namo, į savo kaimą; kai paklausiau, ką jis mano apie mūsų pasaulį, jis nutilo. Paskui susiraukė:
- Kaip čia baisu, baisu, - pasakė. - Maniau, čia bus daug geriau.
Rytojaus dieną parvežiau Pancho atgal į smaragdinį mišką. Kai pasiekėme jo kaimą, jis paspaudė man ranką ir plačiai nusišypsojo. Pasakiau, kad tikiuosi su juo dar susitikti. Didysis medžiotojas paskutinį kartą nusišiepė.
- Žinai, kur mane rasti, - pasakė jis.
Jose buvo justi ir energija, ir galia, ir sąmoningumas, tarsi džiunglės stebėtų mūsų lėtą eiseną per nesibaigiančius sąžalynus. Daugiau kaip šešiolika savaičių mes keliaujame po šiuo debesimi-mišku. Beveik visą laiką colis po colio brendame sūkuriuojančiais, juosmenį siekiančiais Madre de Dioso - Dievo Motinos - upės vandenimis.
Mano nešikai visiškai nusibaigė. Jau prieš kelias savaites jiems nutrynė kojų odą. Dauguma jų šlubuoja, kamuojami chroniško viduriavimo ir guinea kirminų, įsigraužiančių į minkštą šlaunų vidinę pusę. Neapsieita ir be dengė karštinės. Ji stiprius vyrus paverčia vaitojančiais invalidais, sutraiško jų kaulus ir išdžiovina kūną. Ilgomis naktimis kamuojami vabzdžių mes susigrūdę paskubomis suręstoje palapinėje drebėdavome kaip kreko narkomanai, negaunantys dozės.
Aš vadovavau ekspedicijai, tad mano darbas buvo išjudinti nešikus - nori jie eiti ar ne. Bet žmones, kurie prarado sveikatą ir gyvenimo džiaugsmą, sunku išjudinti. Jie ilgėjosi žmonų, savo patogių kaimų, be to, neturėjo didelių ambicijų, kurios varė į priekį mane. Aš jutau, kad mes jau netoliese - visai arti Paititi, didingiausiu istorijoje dingusio miesto. Jei dar truputėlį pakentėsime tai, ko neįmanoma ištverti, neabejojau - netrukus inkų Eldoradas bus mano.
Aš ne pirmas leidausi ieškoti Paititi ir, spėju, tikrai būsiu ne paskutinis. Penkis šimtus metų kareiviai, avantiūristai, tyrinėtojai ir karingi kunigai brovėsi per Peru džiungles ieškoti prarastojo miesto - tai visų tyrinėtojų šventasis Gralis. Dauguma jų vadovavosi ta pačia informacija.
Teorija tokia: kai XVI a. Peru siaubė ispanų konkistadorai, inkai su savo didžiausiomis brangenybėmis pasitraukė į tankiausią žemėje mišką - debesį. Pasak legendos, ten jie pastatė miestą, už kurį nuostabesnio Pietų Amerika nematė.
Pirmą kartą išgirdau šią legendą prieš dešimt metų, ir nuo tada galvoje įsitvirtino pragaištinga Paititi trauka. Mano, kaip ir daugelio pirmtakų, motyvacija buvo neįveikiamas godumas. Troškau ne aukso, bet šlovės. Jei atrasčiau dingusį miestą, pernakt iš kuklaus keliautojo virsčiau garsiausiu pasaulio tyrinėtoju.
Kad turėčiau realią galimybę surasti Paititi, reikėjo aptikti bent kokios informacijos konkistadorų kronikose. Aš ėmiau jas skaityti, ištisus mėnesius praleidau bibliotekose - peržiūrėjau tūkstančius knygų; dauguma jų parašytos prieš keturis šimtus metų. Jose nuolatos buvo minimas Madre de Dioso pavadinimas: tai milžiniškos, neįžengiamos džiunglės į rytus nuo Andų, piečiausiame Amazonės taške.
Bet ateina metas, kai reikia baigti tyrimus bibliotekoje. Reikia sustabdyti save ir iš tiesų pradėti paieškas. Iš pat pradžių buvo aišku, kad mano ekspedicija bus labai ekonomiška. Mano banko sąskaita, deja, buvo tuščia. Ekspedicijos įrangai pavyko surinkti tik 200 svarų.
Tad susiradau nemokamų skelbimų laikraštį Loot, išsidėliojau jo rausvus puslapius svetainėje ant grindų ir ėmiau ieškoti įrangos, atitinkančios dingusio miesto paieškų ekspedicijos biudžetą.
Per valandą radau seną Zodiac valtį, dėvėtus džiunglėms tinkamus Altama batus, du kastuvėlius, šešis brezentinius įrangos krepšius, tris jūrininko striukes ir porą kinų gamybos žibintų. Už likusius pinigus nusipirkau storų šiukšlių maišų (tų, į kuriuos statybininkai pila žvyrą) ir kelis ritinius plonesnių plastikinių.
Galiausiai patraukiau į prekybos centrą Safeway, supirkau visas jų Pot Noodles atsargas (600 pakelių) ir sumokėjau kredito kortele. Iš patirties jau žinojau, kad ekspedicijoje svarbiausia - maistas.
Keliautojai ir tyrinėtojai mėgsta apsimetinėti, kad yra išrinktieji, turi geležinius nervus ir įstengia ištverti neįtikėtinus sunkumus. Iš tiesų ekspedicijoje gali pasitaikyti didelių nemalonumų, bet jei tik nori, gali susirasti naudotos įrangos, nusipirkti pigių oro linijų bilietą ir leistis ieškoti didingų nuotykių. Nereikia būti Indiana Džonsu, kad eitum ieškoti dingusio miesto.
Man atrodė, kad didžiosios ekspedicijos į Paititi žlugo ne tik todėl, kad buvo apsikrovusios nereikalingais daiktais, bet ir dėl kitos, net svarbesnės priežasties - arogancijos. Keliautojai laikė save daug viršesniais už vietos gyventojus, būtent tuos žmones, kurie pažįsta džiungles kaip savo penkis pirštus.
Jei noriu surasti Paititi, man teks pelnyti pasitikėjimą tų, kurie gyvena Madre de Diose - mačigenga genties žmonių. Samprotavau taip: juk labai sunku pamesti miestą, ypač tokį svarbų, koks yra inkų Eldoradas.
Nuskridau į Limą, nusigabenau savo guminę valtį, džiunglėms skirtus batus ir kalną Pot Noodles. Tada vietiniu autobusu pervažiavau Kordiljeras, kalnų grandinę, kuri driekiasi šalies viduriu nelyginant chameleono nugaros iškyšuliai. Buvusioje inkų sostinėje Kuske sužinojau, kad neseniai į mišką-debesį įžengė šešios gerą finansavimą turinčios grupės, ieškančios to paties, ko ir aš. Vienos iš jų biudžetas siekė milijoną dolerių; jie turėjo viską, ką tik galima įsivaizduoti, - nuo cheminių tualetų iki palapinių su oro kondicionieriais. Turėjo net karo lauko ligoninę.
Nepaisydamas kuklių savo ekspedicijos užmojų, įlipau į seną autobusą, kartais važiuojantį nuo kalnų iki džiunglių. Iš pradžių kraštovaizdis atrodė apleistas, vienišas, tūkstančio pilkų atspalvių, bet mums leidžiantis žemyn augmenija pradėjo keistis. Atsirado priešistorinės gėlės ir bronzos žalumo palmių šakos, paskui bambukai ir bromelijos, paskui - kriokliai ir miškai.
Kai autobusas privažiavo galinę stotelę, aš susiradau sunkvežimį, vežantį kiaules, ir po trijų dienų atsidūriau prie senųjų mačigenga genties žemių ribos. Pirmas susitikimas visada sunkiausias. Bet laimė pasirodė keistu senio, vardu Hectoras, pavidalu. Jis buvo svajotojas Septintosios dienos adventistas ir taip pat troško leistis į ekspediciją ieškoti dingusio miesto. Tačiau vertingiausia buvo tai, kad jis glaudžiai bendravo su gentimi.
Hectoras nė kiek neabejojo, kad dingęs miestas egzistuoja. Jis sakė, kad vienas genties narys, karys vardu Pancho, labai seniai, dar būdamas jaunas, netyčia aptikęs jo griuvėsius, kai ieškojo naujų medžioklės plotų. Pancho buvo svarbiausia plano dalis. Kelias savaites įkalbinėjau Hectorą, ir šis galiausiai sutiko nuvesti mane susipažinti su kariu.
Pancho buvo smulkaus sudėjimo, silpnas ir iš pradžių nenorėjo kalbėti nei apie džiungles, nei apie jose glūdinčias paslaptis. Visą popietę praleidome jo trobelėje, gerdami šiltą masato - bjaurų baltą alų, kuris gaminamas iš maniokų: kaimo senės juos kramto, o paskui pastato rūgti fermentuojantis seilėms.
Kai vakaras jau virto naktimi, aš supratau, kad Pancho siekiai tiesiogiai priešingi maniesiems. Aš troškau atrasti dingusį, apleistą, užžėlusį miestą, o jis troško išvykti į gyvą miestą, kuriame pilna gyvybės ir automobilių, kurių jis niekada gyvenime nematė.
Misionieriai jam pasakojo apie ydų pilnas vietas, vadinamas diskotekomis, kuriose blykčioja spalvotos šviesos, garsiai riaumoja muzika ir upeliais liejasi alus; dar jie kalbėjo apie aukšto lygio viešnamius, kuriuose didžiakrūtės moterys tenkina paprastų vyrų poreikius. Pancho išsišiepęs sukuždėjo, kad norėtų nuvykti į miestą ir pats patirti šias ydas.
Mes sudarėme sutartį: jei jis nuves mane į Paititi, aš jį nuvešiu į Kuską.
Paskui prasidėjo sunkiausia mano gyvenime kelionė.
Nukirtome porą balzos medžių, sukalėme draugėn jų kamienus rankų darbo vinimis, išdrožtomis iš chonta palmių medienos. Pakilti srauniais upės slenksčiais buvo galima tiktai plaustais. Mūsų kojas raižė aštrūs upės dugno akmenys, nešikai apšlubo, ledinis vanduo siurbė jų gyvybės jėgas. Kiekviena nueita mylia kainavo daug prakaito, žaizdų ir ligų.
Kiekvieną vakarą aš suburdavau vyrus ir ragindavau pasitikti aušrą narsiai ir tvirtai, kaip dera didvyriams. Prikraudavau jiems pilnas lėkštes maisto ir niekada nevalgydavau pats, kol paskutinis iš jų nepasisotindavo. Juk nieko nėra svarbesnio už gerą dalyvių savijautą.
Bet sulig kiekviena mylia jų apmaudas tik augo. Iš pradžių jie juokėsi, šaipydamiesi iš mano pastangų juos išjudinti. Vėliau, kai dienos virto savaitėmis, o savaitės - mėnesiais, nuotaika pasikeitė.
Nei iš šio, nei iš to vyrai, kurie pradžioje būtų viską atidavę, ėmė varstyti mane nuodingais, neapykantos kupinais žvilgsniais. Tada buvo sunkiausia. Man ne tik teko pačiam susikaupti, kad galėčiau eiti toliau, bet ir tempti paskui save vyrus.
Sėdint patogiame krėsle namuose, kur yra centrinis šildymas ir visi patogumai, mintis eiti ieškoti dingusio miesto atrodo labai patraukli. Bet praleidus kelis mėnesius džiunglėse, kai pėdos pradeda pūti ir kamuoja baisūs virškinimo sutrikimai, kai esi apniktas kirminų ir drebi nuo karštinės, visa šlovė ima atrodyti labai abejotina.
Savaitės ėjo, ir aš pradėjau savęs klausinėti, kam sumaniau šį beprotišką žygį, kodėl negalėjau ramiai dirbti įstaigoje nuo devynių iki penkių kaip visi žmonės.
Bet nedrįsau išsiduoti vyrams, ką galvoju.
Tai skamba kaip banalybė, bet, išsekintas savaites trukusios karštinės, guinea kirminų ir pūliuojančių žaizdų, aš galiausia pažinau save. Dar svarbiau - įgijau nepaprastą pagarbą džiunglėms ir subtiliam jų gyvybės tinklui.
Kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo aiškiau suvokiau, kad atradus Paititi būtų paskelbtas mirties nuosprendis ir džiunglėms, ir jų gentims. Per kelias savaites didingi medžiai būtų iškirsti ir čia pradėtų plūsti turistai. Pancho ir jo gentainiai, net susivokti nespėję, taptų ištaigingo viešbučio pasiuntinukais. Keikiau save už tai, kad svajojau apie garbę ir šlovę; prisiekiau sau - net jei rasiu Paititi, apsimesiu, kad niekada ten nebuvau.
O Pancho grįžo su manimi į miestą, paragavo jo ydų ir miesto gyvenimo keistybių. Jis pavairavo automobilį, pažiūrėjo televizorių, valgė ledų ir net paragavo kapucino.
Po savaitės pareiškė, kad nori namo, į savo kaimą; kai paklausiau, ką jis mano apie mūsų pasaulį, jis nutilo. Paskui susiraukė:
- Kaip čia baisu, baisu, - pasakė. - Maniau, čia bus daug geriau.
Rytojaus dieną parvežiau Pancho atgal į smaragdinį mišką. Kai pasiekėme jo kaimą, jis paspaudė man ranką ir plačiai nusišypsojo. Pasakiau, kad tikiuosi su juo dar susitikti. Didysis medžiotojas paskutinį kartą nusišiepė.
- Žinai, kur mane rasti, - pasakė jis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą