Elizabeth Bard. Iškyla Provanse

Su kuo palyginčiau šią knygą? Su svetur pirmą kartą ragaujamu maistu. Šiltas, intriguojantis ir keliantis asociacijas. Arba su lengvu kiek karstelėjusiu šampanu - prancūziškai žaviai lengvas, o skaitant toliau - atsiveria vis turtingesni sluoksniai - amerikietės merginos kelionė į Prancūziją, jos naujasis gyvenimas, adaptacija, vidiniai konfliktai tarp herojės "senojo aš" - žydų kilmės amerikietės ir naujai įgytos - prancūzės... Autorė pakviečia  skaitytojus į savo gyvenimą, kaip seniai matytus draugus pakviestų vakarienei ir išlaiko pakankamai paslapties sau. Tai ne tik memuarai, bet ir kelias į savęs pažinimą  ir paprastesnį gyvenimą. 
Kam rekomenduojama? tiems, kas pasiilgo poilsio su knyga rankoje, nori sužinoti, kaip keičia žmogaus gyvenimą emigracija į kitą šalį, taip pat - mėgstantiems kulinariją. 

Bard, Elizabeth. Iškyla Provanse : receptais pagardinta meilės istorija /iš anglų kalbos vertė Violeta Karpavičienė. - Vilnius : Alma littera, 2016. - 380 p.

Iškyla Provanse

Paprastai karvėms aš neprisistatau. Bet šitos karvės buvo svarbios, ypatingos. Jeigu dėl kokios nors priežasties jos būtų mums nepasiekiamos, svajonė gaminti Provanso ledus žlugtų net neprasidėjusi.

- Sveikos, damos, - pasakiau žaismingai, iškart pastebėdama išsišovusius jų pasturgalių kaulus. Amerikietei jos atrodė pernelyg liesos, kad iš jų pieno išeitų geri levandų ledai. Bet čia Prancūzija, tad neturėčiau stebėtis, kad net galvijai atrodo taip, tarsi laikytųsi dietos. Mano aukštakulniai grimzdo į ankstyvo pavasario purvą, o karvės stebėjo mane su tobulu abejingumu. Galiausiai viena pakėlė akis ir apdovanojo mane visu savo dėmesiu. Ji mąsliai pilnu snukiu kramsnojo šieną, o didelės vandeningos akys buvo apvestos juodai kaip Elizabetos Teilor filme „Kleopatra“.  Netikėtai karvė linktelėjo galvą žemyn į mano batus ir tuoj pat vėl pakėlė, tarsi būtų sakiusi: Excusez-moi, madam (pranc. Atleiskite, ponia, vert. past.), bet iš jūsų švarių batų aišku, kad esate čia naujokė. Ką tik atvykusi naujokė. Paprastai mes neduodame pieno gimusiems Manhatane.

Jei mano vestuvių dieną būtumėte pasakę, kad po dešimties metų stovėsiu Provanso laukuose ir šnekučiuosiuosi su liesomis karvėmis, būčiau mandagiai linktelėjusi, krestelėjusi nevienodo dydžio perlų vėriniu ir pareiškusi, kad jūs apsipažinote.

Autorė Elizabeth Bard 

Ir būčiau suklydusi.

ATVYKOME NE apsigyventi. Neturėjome jokių kitų norų, išskyrus kelias saulėtas dienas ir storą Cotes du Rhone butelį.

Serestės, valanda kelio į rytus nuo Avinjono, nepavadintum prašmatnia Provanso dalimi. Tai tūkstantį tris šimtus gyventojų turintis miestelis, įsiterpęs į slėnį palei seną Romėnų kelią; vietiniai pratę prie turistų, pravažiuojančių pro šalį pakeliui į netoliese ant kalvos įsikūrusius vaizdingesnius miestus - Senjoną ir Lurmareną. Čia yra viena pagrindinė gatvė, kurioje įsikūrusi mėsinė dvi boulangeries (kepyklėlės (pranc.) ir kavinė su plastikinėmis kėdėmis ir šiaudine stogine. Nuo akimirkos, kai įvažiuoji į miestelį žiedine sankryža prie mirksinčio vaistinės neoninio kryžiaus iki išvažiavimo po aukštų platanų priedanga, tepraeina maždaug dvidešimt penkios sekundės. Jei pasilenksi paieškoti atsarginių akinių nuo saulės daiktadėžėje, gali jo ir nepastebėti. Bet mes jau čia - išvargęs prancūzas direktorius ir jo nėščia amerikietė žmona, atvykę dešimčiai dienų Velykų atostogų.

Nakvynę ir pusryčius siūlančio viešbučio kiemu, grįstu akmenimis, mudu su Gvendaliu traukėme lagaminus, o jų rateliai bildėjo kaip pašto karieta. La belle cour - prabangus namas, pilnas knygų, sofų su giliai įdubusiomis pagalvėlėmis ir solidžiai tiksinčių senovinių aukštų laikrodžių. Mums lipant sraigtiniais laiptais į savo kambarį (niekas nepasisiūlė panešti manęs ant nugaros, nors aš tikriausiai būčiau sutikusi), braukiau ranka per baltas tinkuotas sienas, jusdama vėsą. Mus pasitiko putlios pagalvės ant lovos. Atsisėdau, kuo greičiau įsitaisiau su savo atsikišusiu pilvu ant dygsniuoto pūkuoto užtiesalo.

Galvojau apie kitus sraigtinius laiptus, apie trijų aikštelių laiptus į ankštą meilės lizdelį Paryžiaus centre. Prieš dešimt metų, papietavusi su gražiu prancūzu, aš taip ir negrįžau namo. Mano prancūzas meilužis dabar yra mano prancūzas vyras, o aš esu įdukrinta paryžietė. Žinau, kuri vietinė kepyklėlė kepa geriausius ragelius, galiu sklandžiai susikalbėti su žmogumi iš telekomunikacijų bendrovės (tai didesnis laimėjimas, nei atrodo) ir be menkiausio užsikirtimo sugebu užsakyti švariai nudirtą triušį pas mėsininką.

Pastaruosius penkerius metus mudu praleidome, galima sakyti, nenustygdami vietoje. Gvendalis įkūrė sėkmingai veikiančią konsultacijų bendrovę ir įgyvendino savo svajonę dirbti kino pramonėje. Aš surizikavau ir iš dalį dienos dirbančios žurnalistės tapau visą dieną triūsiančia rašytoja. Mano pirmoji knyga, kaip ir mūsų pirmasis vaikas, buvo pakeliui. Turėjome butą su veikiančiu židiniu ir kažką panašaus į vonią. Įpusėjus ketvirtąją dešimtį, stipriai įsimylėjus (gal net visiškai nuo to išsekus), viskas klostėsi normaliai. Dar vaikystėje įsivaizdavau save šioje vietoje; laukiau visą gyvenimą, kad galėčiau atsisėsti tvarkingai supilto laimėjimų kalno viršūnėje ir gėrėtis vaizdu. Bet pastaruoju metu vis giliau smelkėsi kitas jausmas. Pavadinkime jį deguonies stoka. Mūšio nuovargiu. Gal tai buvo tik kūdikis, smarkiai spaudžiantis man šlapimo pūslę, bet vis dažniau atrodė, tarsi kalnas būtų sėdėjęs ant mūsų.

Kai apsirengę nusileidome vakarienės, lauke ant kaltinio plieno stalelio jau stovėjo keturios taurės ir butelis rožinio vyno. Mūsų anglė šeimininkė Andžela atėjo su lėkšte gressins, ilgų, plonų tarsi jaunų mergaičių cigarečių laikikliai duonos lazdelių, ir dubenėliu cukruotų imbierų. Andžela buvo aukšta ir elegantiška - privačiame pensione įgyta laikysena, medvilnės ir kašmyro sluoksniais pridengti pečiai ir kabantys sidabriniai auskarai. Kažkas jos santūrioje šypsenoje bylojo man, kad ji yra linksmuolė. Jos vyras Rodąs vilkėjo pastelinius dryžuotus marškinius, derančius prie jo rausvų skruostų. Jis turėjo skaisčias žmogaus, kuriam  smagu verkti per vestuves ir filmus, akis. Mums jie iš karto patiko.

- Kas jus atvedė į Serestę? - paklausė Rodąs, pildamas rausvojo vyno į Gvendalio taurę. Nors nė viena nėščia moteris nebuvo suimta už taurę vyno, ypač Prancūzijoje, aš nenoromis pasitenkinau gazuotu vandeniu.

 Gvendalis patylėjo, stengdamasis sugalvoti atsakymą, kuris nenuskambėtų taip, tarsi mes keliautume po šventąsias vietas. Mano vyras yra didelis prancūzų poeto ir Antrojo pasaulinio karo pasipriešinimo vado Renė Šaro gerbėjas. Mes žinojome, kad per karą Šaras gyveno Serestėje. Kadangi man jau buvo trečio trimestro pradžia ir skristi prisibijojau, mes nusprendėme susipažinti su Liuberono slėniu, kraštovaizdžiais ir įvykiais, aprašytais garsiausiose Šaro poemose. Jei tai pasirodytų keistas atostogų tikslas, tikriausiai taip ir yra. Bet juk kai kurie žmonės stebi paukščius.

Vos tik paminėjom Šarą, Andžela pastatė taurę ir dingo namo viduje, tada grįžo  su balta knygele minkštais viršeliais.

- Ar skaitėte jo paskutinę knygą?

Pasirodo, istorijos pėdsakų galima aptikti šiek tiek paėjus keliu aukštyn. Per karą Šaras turėjo aistringą romaną su Marsele Pon Siduan, jauna moterim iš miestelio. Jie gyveno kartu ir Šaras iš jos šeimos namų vadovavo vietiniam pasipriešinimo judėjimo tinklui.

Marselė turėjo dukrą Mirej, 1940 metais jai buvo aštuoneri.

-Ji ką tik išleido knygą apie savo vaikystę su Renė Šaru, - pasakė Andžela. - Jie gyvena tik už kelių namų. Kairėje pusėje. Ar norėtumėte su ja susipažinti?

Gvendalio akyse šmėkštelėjo jaudulys, paskui drovumas. Mačiau, kaip mąsto jo prancūziškos smegenys: Bet ką aš pasakysiu visiškai nepažįstamai moteriai ? Dešimt metų dalytis lova su amerikiete per trumpas laiko tarpas, kad europietis išgytų nuo įgimto santūrumo. Galiausiai smalsumas įveikė kultūrą - apie atsisakymą nebuvo nė kalbos.

Buvo paskambinta, apsikeista mandagybėmis. Po kelių dienų Mirej mielai mus priims.

SUSITARĘ DĖL PRIĖMIMO, pradėjome pažintį su regionu. Kitą rytą aš likau skaityti knygos gėlėmis apsodintame kieme, o Gvendalis leidosi į žygį. Jam reikėjo prasiblaškyti po pastarųjų darbe praleistų mėnesių. Prieš dvejus metus savo nedidelę bendrovę sujungė su didesne ir dirbo netausodamas jėgų (jis priklauso retai per daug dirbančių prancūzų rūšiai). Dabar jis pasiekė tą ribą, kai strateginis valdymas nuo jo nebepriklauso. Jis buvo tarsi vienas pantomimos aktorių, stumiančių nematomos dėžės lubas; turėjo gerą atlyginimą, įmantrų vardą, bet vis tiek jautėsi įkalintas.

Andžela ir Rodas išsiuntė jį į kaimyninį Monžiusteno miestelį keliuku, vingiuojančiu už vietinių kapinaičių. Giedrą dieną matėsi sniego baltumo Alpių viršukalnės. Gvendalis grįžo vidurdienį, jo tamsūs plaukai buvo sulipę nuo prakaito, batai purvini. Nors su kostiumu ir kaklaraiščiu jis man labai patinka, turėjau pripažinti,  kad su šortais jis atrodė penkeriais metais jaunesnis.

Net jei nebūčiau šešis mėnesius nėščia, kažin ar man būtų pavykę keliauti pėsčiomis. Gvendalis, augęs laukinėje Bretanės pakrantėje, visada buvo arčiau gamtos nei aš. Jam patinka panoraminiai vaizdai, nuo uolų kylantis ir plaukus taršantis, plaučius tarsi šviesioji dvasia pripildantis vėjelis. O aš esu asfalto princesė, mieste gimusi ir užaugusi. Man, kaip ir Merilinai Monro, patinka pro metro groteles besiveržiantis, sijoną plaikstantis ir šlaunis kutenantis vėjelis. O mano mėgstamiausias vaizdas - sočiai nukrautas vakarienės stalas.

Todėl mums reikėjo apsipirkti. Šis viešbutis nesiūlė nei pietų, nei vakarienės ir kadangi popietėmis oras dažniausiai sušildavo iki dvidešimt trijų laipsnių, mudu su Gvendaliu nusprendėme rengti iškylas. Už šešiolikos kilometrų į vakarus, važiuojant Liuberono kalnų linkius juosiančiu keliu, yra Apto turgus, šioje Provanso dalyje turintis senas tradicijas. Kiekvieną šeštadienį nuo aštuntos ryto iki pusės pirmos popiet jis užkariauja visą miestą - pradedant automobilių aikštele senamiesčio pakraštyje, tolyn per siauras arkas su smailiais laikrodžio bokštais ir akmenimis grįstas gatves, neaplenkiant nė vieno skersgatvio, nė vienos placette (vietelė, pranc.)  - visur pilna sūrių, daržovių, dešrų ir vietinio levandų medaus.

Metams bėgant prancūziški turgūs tapo man savi. Tiesą sakant, beveik viską, ką sužinojau apie savo įtėvių šalį, sužinojau autour de la table - prie stalo. Apsipirkti, ruošti maistą ir kartu valgyti - šie ritualai tapo tokia neatsiejama mano gyvenimo Prancūzijoje dalimi, kad net sunku prisiminti tas dienas Niujorke, kai pietūs trukdavo penkiolika minučių, per kurias spėdavau nulėkti iki kiniško salotų baro ir grįžti atgal prie savo stalo.

Autorė su šeima

Nespėjome nueiti toliau nuo pirmosios arkos ir mane sustabdė braškių kvapas. Ne reginys, tiesiog kvapas. Per kitų praeivių galvas pamačiau sulankstomą stalą ir tamsiaplaukę motinos ir dukters komandą, dėliojančią eilėmis medines pintinėles. Uogos buvo širdelės formos su dailiomis žalių lapų karūnėlėmis. Jos buvo mažesnės ir šviesesnės nei kraujo spalvos siaubūnės, kurių atveždavo iš Ispanijos.

Mes buvom perspėti, kad per Velykas prasideda turistų sezonas, tad kainos tikrai buvo keistai paryžietiškos, netgi aukštesnės. Bet mergaitei reikia valgyti. Konkrečiau kalbant, ji turi paragauti pirmųjų sezono braškių iš Karpantra - tai išimtinai vietinių privilegija. Nupirkau vieną pintinėlę mums, vieną Andželai ir paprašiau tamsiaplaukės moters atidėti jas į šalį. Jaučiau, kad mums teks daug visko neštis.

Praėjome vyrą, pardavinėjantį tikrus putpelės kiaušinius, mažus ir taškuotus, jie vos skyrėsi nuo velykinių kiaušinių chocolatier (šokolado gamintojo ir pardavėjo, pranc.) vitrinoje. Tvarkingi pirmųjų smidrų ryšulėliai buvo atsargiai suguldyti ant šiaudinių padėklų. Atsispirti buvo neįmanoma. Buvau įsitikinusi, kad gražiai paprašyta Andžela paskolintų man  puodą ir vietelę ant viryklės jiems apvirti.

Einant paskui augančią rytinę minią mūsų žingsniai sulėtėjo. Toliau, prie boulangerie, kelias susiaurėjo. Lauke stovėjo kaltinio plieno vežimėlis, elegantiškesnis nei riestainių pardavėjų vežimėliai Niujorko gatvėse. Ant jo, šalia ragelių ir pains au chocolat (Šokoladinės bandelės, pranc..), buvo sukrauti plokšti mielinės duonos ovalai. Ant vienų buvo uždėta griujero ir kumpio, ant kitų - karamelizuotų svogūnų ir ančiuvių. Ant lentos kreida buvo užrašyta Fougasse - kaip supratau, tai vietinės fokačijos rūšis. Pasilenkiau prie ovalo, apibarstyto graikiniais riešutais ir aitriai kvepiančio ką tik išlydytu rokforo sūriu. Tai bus tobula duona iškylai - lengvai plėšoma ir pakankamai riebi, kad turėčiau dingstį laižyti pirštus.

Žmonių pilna pagrindinė pėsčiųjų gatvė jau panėšėjo į Taimso aikštę Naujųjų metų išvakarėse - visi vilko kojas ir badėsi alkūnėmis. Daugybė pilnų plastikinių maišelių įsirėžė man į riešą, ir ėmiau suprasti ryškiaspalvių pintinių, parduodamų prie lapinių burokėlių, pranašumą. Įsmukome į šoninę gatvę, praėjome prekystalius, nukrautus ryškiaspalviais audinių ritiniais ir blizgančių žaliųjų alyvuogių dubenimis, ir įžengėme į nedidelę aikštę. Nužvelgiau rytinį laimikį. Mums tetrūko pagrindinio prancūzų maisto – charcuterie (Kiaulienos gaminiai (pranc.). Priėjau prie nepažymėto balto vano, vieno tų, į kuriuos motina perspėdavo niekada nelipti. Vano šonas atsidarė ir pasirodė švarus nerūdijančiojo plieno prekystalis su vitrina. Ji buvo prikimšta storai išpjautų kiaulienos muštinių, šviežių žolelėmis išmargintų dešrelių, netgi boudin noir maison, namų gamybos kraujinės dešros (nelabai tinkamos iškylai, bet negalėjau susilaikyti neplanavusi, kaip galėčiau parsivežti jos į Paryžių lagamine). Išsirinkau saucisse seche au thym - pasagos formos sausą šviežiais čiobreliais ir juodųjų pipirų grūdeliais paskanintą dešrą. Buvau įsitikinusi, kad Gvendalis nepamiršo savo tėvo kišeninio peiliuko.

Pirkdama maistą Prancūzijoje aš visada išalkstu. Įsigiję atsargų kelioms dienoms, buvome tobulai pasirengę pietums.  

KITĄ ANTRADIENĮ, lygiai trečią valandą, atvykome kavos pas Mirej, Šaro karo metų mylimosios dukrą. Ji pasitiko mus prie durų - tamsiaplaukė į aštuntą dešimtį įkopusi moteris su vilnoniu sijonu, patogiais bateliais, rožine medvilnine palaidine ir prie jos priderintu šalių. Mus vedė po akmeniniais kruopščiai renovuotos septynioliktojo amžiaus pakelės užeigos skliautais; čia ji gyveno su vyru ir dabar jau devyniasdešimt ketverių metų motina Marsele. Atėjome į buvusią užeigos virtuvę pirmame aukšte.

Žaizdras čia buvo toks didelis, kad beveik būčiau galėjusi įžengti į vidų. Lengvai galėjai įsivaizduoti žemai virš žarijų kabantį didžiulį katilą, pilną troškinio arba soupe depeautre (Speltų sriuba (pranc.) keliautojams, kurie sustodavo pagirdyti arklių ir išvykdavo sulig aušra.

Stalas stovėjo prie vienintelio lango. Ant iškrakmolytos baltos staltiesės gulėjo medinis penalas ir oda dengtos ausinės, prijungtos prie senų laidų raizginio. Visa tai priminė senamadiško magijos numerio butaforiją. Nelabai įsivaizdavau, ko tikėtis. Iki tos akimirkos Renė Šaras man reiškė tik šiek tiek daugiau nei vardą mūsų knygų lentynoje.

Kai išteki už užsieniečio - kai esi užsienietė, - kultūros skirtumus įveikti sunkiausia. Mudu su Gvendaliu meldėmės prie skirtingų altorių. Kai susipažinome, jis nebuvo matęs „Pusryčių klubo“; aš nebuvau mačiusi „400 smūgių“. Mano pirmasis lėtas šokis buvo dainuojant Wham! duetui; jo - kažkokiai italų popmuzikos žvaigždei, apie kurią nebuvau girdėjusi. Man paauglišką nerimą (tokį, koks jis buvo) kurstė Džonas Donas; Gvendalis rinkosi Rembo. Nesivarginsiu pasakoti, kas nutiko pirmąjį kartą, kai mėginau įtikinti jį suvalgyti Twinkie pyragaitį. Laikau save pakankamai gerai apsiskaičiusią, anglų literatūros magistro laipsnį turinčia moterimi, bet, išskyrus ištraukas, kurias ypač susižavėjęs Gvendalis skaitydavo garsiai, Renė Šaro poezija ir istorija man buvo naujiena.

René Char (1907 – 1988),
Prancūzijos poetas ir rezistencijos
 vadas

Žinojau, kad tarpukario Paryžiaus intelektinio gyvenimo kryžkelėje Šaras draugavo su Braku, Pikasu, Andrė Bretonu. Antrojo pasaulinio karo metais jis vadovavo prancūzų pasipriešinimo judėjimui, slapta gaudavo ginkluotės iš Londono ir slėpė ginklus, pabėgėlius ir jaunus prancūzus, kurie bandė išvengti service du travail obligatoire, priverstinių darbų Vokietijoje. 1944 metais jis nuvyko j Alžyrą, kad padėtų de Goliui ruošiantis išvaduoti Pietų Prancūziją. Bet mums susėdus prie stalo iškart pajutau, kad ne apie visuomeninį veikėją Mirej nori papasakoti. „Šaras man buvo kaip tėvas“, - pasakė ji, rodydama mums jo ranka rašytą laišką. Rašysena buvo lygi, raidės pakrypusios, su nežymiais išraitymais - kiekvienos didžiosios L apačia lenkta. Ji atidarė jo įskilusį medinį penalą ir palietė patamsėjusios metalinės plunksnos smaigalį. Nors įvykiai, apie kuriuos kalbėjome, buvo tik septyniasdešimties metų senumo, ji elgėsi su šiais daiktais kaip su senoviniais reliktais.

Kaip priimta Provanse, užsibuvome visą popietę: vienas puodelis kavos, tada antras, viena taurelė konjako, tada antra. Mirej papasakojo mums istorijų apie padirbtus dokumentus, miestelio kolaborantus ir kaip Šaras padėdavo jai ruošti namų darbus prie malkomis kūrenamos krosnies. Švelnią nostalgiją jos veide keitė niūrus vietiniams paysans (Kaimiečiai (pranc.)  būdingas pragmatizmas. „Jis liepė man išmokti Marėchal, nous voila, Viši himną, ir giedoti jį mokykloje itin garsiai, kad niekas neįtartų, kuo mes užsiimame“, - pasakojo ji.

- Gal turite kitų klausimų? - vėliau paklausė Mirej, mums palinkus virš tuščių espreso puodelių.

Gvendalis kostelėjo.

- Skaičiau, kad nors Šaras atsisakė spausdinti savo kūrybą vokiečių okupacijos metais, jis rašė per visą karą. Sakoma, kad jis užkasė rankraščius namo, kuriame gyveno, rūsyje ir karui pasibaigus atėjo jų pasiimti.

Tiesą sakant, po išvadavimo Šaras iškasė sąsiuvinius ir nusiuntė juos Galimarui, garsiam Paryžiaus leidėjui, ten juos pastebėjo būsimasis Nobelio premijos laureatas Alberas Kamiu.

1946 metais išleista eilėraščių knyga „Hipno lapai“ yra Šaro šedevras.

- Mes ieškojome visame miestelyje, - ėmė pasakoti Gvendalis. - Kur, - paklausė jis, eidamas prie reikalo esmės aplinkiniu, kaip būdinga prancūzams, keliu, - yra ši garsioji skylė grindyse?

- Labai lengva parodyti, - atsakė Mirej. - Mums vis dar priklauso tas namas. 

Kitą rytą, praėję viduramžių pilies liekanas, patekome į vieux village (Senamiestis (pranc.) centrą. Šioje miestelio dalyje namai stovėjo labai arti vienas kito, netgi vienas ant kito kaip žaisliniai kubeliai; buvo sunku suprasti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Pasukome į kairę prie milžiniškais kaštonais apsodinto Kaštonų skvero su fontanu ir patraukėme siaura plokštėmis grįsta gatvele į Pon namą.

Mirej atrakino kaltinio plieno vartelius ir nuvedė mus takeliu po balkonu į vidinį kiemą. Ten į akmeninę sieną buvo atremtas medinės karietos ratas, aukštumo sulig mano petim. „Mon grandpere“, - pasakė ir paaiškino, kad jos senelis iš tėvo pusės buvo carrossier (vežėjas (pranc.). Pranėrėme pro dar vieną tarpdurį. Mudu su Gvendaliu turėjom susilenkti perpus, kad leisdamiesi paskui ją į vyno rūsį nesusitrenktume galvų į grubiai aptašytus akmenis. Mirej patraukė keletą tuščių butelių ir parodė žemą medinę lentyną, maždaug trisdešimt centimetrų virš plūktinių grindų.

- Le voila. Čia Šaras buvo užkasęs savo rankraštį, - pasakė ji. - Suvyniotą į seną parašiutą.

Gvendalis pažvelgė žemyn. Štai mano mylimas vyras, pagalvojau. Vyras, kurį taip jaudina įdubimas asloje.

Cereste. Regis čia vyko romano veiksmas 

 - Čia laikėme kiaules, - toliau pasakojo Mirej, netikėtai grįždama prie praktiškesnių dalykų. - Tais laikais valgėme viską.

Slėpėme kotletus taukuose, taigi užsinorėjęs turėjai jį surasti, - mums pasisukus eiti, ji treptelėjo koja į suplūktas grindis. – Mano dėdė, jis buvo Šaro vairuotojas per karą, prieš mirtį sakė, kad čia dar gali būti užkastų ginklų. Mes neieškojome.

Namas buvo lyg labirintas, daugybė mažų išbaltintų kambarių. Nė vienas jų nebuvo tame pačiame lygyje; eidamas iš vieno kambario į kitą, turėjai palypėti aukštyn arba nusileisti du laiptelius. Valgomojo sijos buvo tamsios, medinės, o atviras židinys dar šiek tiek kvepėjo dūmais. Per pusę laiptatakio į viršų buvo Šaro miegamasis. Žvilgtelėjau pro langą, prie kurio stovėjo jo rašomasis stalas. Matėsi tik ruoželis gatvės; įsivaizdavau, kad poetui to

pakanka, norint atskirti gražios mergaitės blauzdas nuo vokiečių kareivio aulinių batų. Viršuje buvo įrengti dar trys miegamieji ir du vonios kambariai. Šeimininkų miegamasis, buvusi mansarda nuožulniu stogu, skendėjo rytmečio šviesoje.

- Čia mes kabindavome kumpius, - pasakė Mirej. Buvo aišku, kad ir kur pažvelgtų, ji matė du pasaulius - praėjusį ir dabartinį.  Ji gimė šiame name; jos motina taip pat. Perbraukiau ranka siją. Medyje buvo išraižyta data - 1753.

Prieš išvykdami išėjome į sodą, didelę dviejų aukštų akmeninę terasą, stūksančią virš aplinkinių laukų. Prie seno rožių kero spietėsi jauni mėtų daigeliai. Artėjo Gegužės pirmoji, ir pakalnutės jau žydėjo. Mirej nuskynė šakelę ir įspraudė man į ranką. Pučiant rytiniam vėjeliui atskiri žiedeliai virpėjo tarsi varpeliai.

Cerestė

- C’est importe bonheur, ji atneš sėkmę, - tarė ji, - kūdikiui.

Nežinojau, ką atsakyti. Nors iki gimdymo buvo likę tik keturi mėnesiai, motinystė man ir toliau atrodė kažkas abstraktaus. Daugelis moterų jaučia nešiojančios kūdikius gimdoje, bet aš nėštumą jutau daugiausia galvoje. Gvendalis irgi jau įsivaizdavo esąs tėvas. Bet aš tikrai dar nesijaučiau kieno nors mama. Dar ne. Prispaudžiau gėlę prie pilvo, klausdama savęs, ar kūdikis gali užuosti pavasarį per mano odą.

Palypėjusi laipteliais žvilgtelėjau į plytinės lauko krosnies angą; skylė buvo pelenuota ir aptraukta voratinkliais. Prisimerkiau ryto saulėje ir tada pavyko įžiūrėti du arklius, linksinčius galvomis gretimo kalvagūbrio žolėje. Nesu iš tų, kurie nuolat jaučia palaimą; aš labiau linkusi kovoti ir truputį panikuoti. Bet šioje vietoje, sode tarp aukštų kaimyninių namų sienų ir mažų paparčių spiralių, laisvai augančių tarp akmenų, šiluma buvo svaiginanti.

- Žinau, tai buvo pavojingas, siaubingas laikmetis, - pasakiau Mirej, - bet įsivaizduoju, kad čia jūsų šeima jautėsi laiminga.

- Tai tiesa, - šyptelėjo Mirej. - Bet dabar man liūdna. Atidaviau šį namą dukrai vildamasi, kad ji sugrįš į miestelį su savo šeima. Bet ji nori jį parduoti.

- Ak.

Mane pažįstantys žmonės pasakytų: aš beveik niekada neleidžiu, kad realybė pakištų koją gerai istorijai. Todėl didžiąją gyvenimo dalį buvau svajotoja, diletante, netgi - savo pačios mintyse - nevykėlė. Bet retsykiais mes pasivejame svajones ir jas įgyvendiname. Taip buvo priimti patys svarbiausi mano gyvenimo sprendimai - jausmas ir jo paskatintas milžiniškas šuolis į nežinomybę. Niekada nesigailiu dėl savo pasirinkimų, nors juos priimdama labai jaudinuosi ir einu iš proto. Man atrodo, daugelis mūsų norėtų išdrįsti daugiau, o ne mažiau rizikuoti.

Mudu su Gvendaliu net nesusižvalgėme. Aš pažįstu savo vyrą. Mes abu galvojome tą patį. Atgal ėjome Serestę juosiančiu žvyruotu taku. Namai glaudėsi vienoje pusėje, upė ir atviri laukai buvo kitoje. Kopdama į kalvelę pakeliui į namus, Mirėj lengvai šniokštavo. Staiga ji sustojo, tarsi būtų pamiršusi ką nors svarbaus.

-Jūsų viešbutyje neduoda pietų ir vakarienės, - tarė ji, iš susirūpinimo suraukdama antakius. - Kur jūs valgėte?

Provanso miestų žavesys...

- Šį bei tą nusipirkome šeštadienį Apto turguje, - atsakiau. - Mes ruošiamės iškylauti.

- C'est bien (Tai gerai (pranc.), - pasakė pritariamai linktelėdama. - Iškylauti yra puiku. Ir mes taip darydavome.

NEĮMANOMA TIKSLIAI PASAKYTI, kas mus taip sujaudino. Gal svaiginanti istorija, sumišusi su kūdikio laukimu, gal pirmosios braškės. Prireikė tik akimirkos, kad šis absurdas taptų realybe. Štai kur mes praleisime kitą savo gyvenimo dalį. Štai kur mes tapsime šeima. Mudu su Gvendaliu prasėdėjome bemiegę naktį priešais Excel skaičiuoklę ir kitą rytą grįžome paklausti, ar galime pirkti namą.

Iškylos Provanse receptai

PIRMIEJI SMIDRAI SU SEZAMŲ PASTOS IR JOGURTO PADAŽU
Asperges, sauce yaourt au tahini

Andžela išties paskolino man prikaistuvį smidrams apvirti, ir štai rezultatas. Labai pamėgau šį gerokai už tradicinį olandišką padažą lengvesnį pagardą, ėmiau jį naudoti su garintomis daržovėmis, ant lengvos ugnies virta lašiša ir netgi vištienos salotomis.

500 g plonų smidrų

2 valgomieji šaukštai tamsios (nelukštentų sėklų) sezamų pastos (tahini)

3 valgomieji šaukštai ir 2 arbatiniai šaukšteliai šviežių citrinų sulčių

1 1/4 stiklinės paprasto graikiško jogurto (geriausia nenugriebto pieno)

Žiupsnelis smulkios jūros druskos

Šviežiai maltų juodųjų pipirų

Nuplaukite smidrus ir nupjaukite kietus galiukus, tada pagarinkite juos 3-5 minutes (žiūrint, kokio storumo smidrai) virš didelio verdančio vandens puodo. Pervirę smidrus, padarytumėte nuodėmę (jie suminkštėja ir įgauna nemalonų kvapą), taigi atidžiai stebėkite ir ištraukite juos iš puodo dar ryškiai žalios spalvos ir tvirtus.

Padažas: vidutinio dydžio stikliniame dubenėlyje (arba kitame su maisto produktais nereaguojančiame inde) maišykite sezamų pastą ir citrinų sultis iki vienalytės masės. Supilkite jogurtą ir įberkite druskos; maišykite toliau, įmalkite pipirų.

Patiekite smidrus šiltus arba kambario temperatūros; šalia padėkite padažo.

Išeiga: 4 užkandžio arba garnyro porcijos.

AVINŽIRNIŲ SALOTOS SU SALDŽIOSIOMIS PAPRIKOMIS IR ŽOLELĖMIS

Salade de pois chiche aux herbes fraiches

Provanse itin mėgstami avinžirniai, jie naudojami visur: nuo poischichade, vietinio humuso, iki socca, tradicinių avinžirnių miltų lietinių, kepamų Ekse. Šios šiltos ir spalvingos salotos labai populiarios. Jos puikiai dera prie viščiuko, kepto ant grotelių, arba prie ėrienos muštinių.

1 plonai supjaustyta raudona paprika

1 plonai supjaustyta geltona paprika

1 plonai supjaustytas geltonasis svogūnas

1 plonai supjaustytas raudonasis svogūnas

Žiupsnis cinamono

1 arbatinis šaukštelis maltų ispaniškų noraxx paprikų arba kokybiškų rūkytų paprikų miltelių

1/2 arbatinio šaukštelio kmyninių kuminų sėklų

1/2 arbatinio šaukštelio Harissa (Šiaurės Afrikos aitriosios paprikos pasta) arba 1-2 žiupsniai aitriosios paprikos dribsnių pagal skonį

1/2 stiklinės alyvuogių aliejaus

3 stiklinės avinžirnių (2 skardinės po 400 g), be skysčio

Juodųjų pipirų

Geras žiupsnis rupios jūros druskos

1 stiklinė (pilna) smulkiai supjaustytų plokščialapių petražolių su stiebeliais

1 valgomasis šaukštas (pilnas) smulkiai supjaustytų šviežių mėtų

Citrinos griežinėlių papuošti

Įkaitinkite orkaitę iki 170 °C.

Į didelę troškintuvę sudėkite paprikas, svogūnus ir prieskonius (išskyrus petražoles ir mėtas - jas subersite pabaigoje). Jei norite šiek tiek pikantiškesnių salotų, padvigubinkite Harissa pastos ar dribsnių kiekį - tai suteiks skonio, ne aštrumo. Įpilkite alyvuogių aliejaus ir pakratykite, kad viskas susimaišytų. Valandą kepkite orkaitėje, du kartus pamaišydami.

Per tą laiką nuplaukite avinžirnius karštame vandenyje. Pirštais nutrinkite ir išmeskite jų vaškines odeles. Iš orkaitės išimkite paprikas ir svogūnus, - ant indo dugno bus likę šiek tiek paskaninto alyvuogių aliejaus, - ir išmaišykite jame avinžirnius. Užmalkite juodųjų pipirų ir įberkite žiupsnį druskos pagal skonį. Tegu pastovi 5-10 minučių, tada įmaišykite petražoles ir mėtas. Patiekite salotas šiltas arba kambario temperatūros su citrinos griežinėliu, kurį reikėtų išspausti ant viršaus. Salotas galima paruošti prieš dieną - per tą laiką geriau susilies skoniai.  

Autorės kavinės atidarymas

Išeiga: 6 porcijos.

PRANCŪZIŠKA PICA SU KARAMELIZUOTAIS SVOGŪNAIS IR ANČIUVIAIS

Pissaladiėre

Provanse tai užkandžių stalo klasika. Šis maistas tobulas - saldus, sūrus, minkštutis, jį patogu paimti, - ko daugiau norėti?

Picos pagrindui prancūzai naudoja šviežias mieles, pardavinėjamas kubeliais kepykloje. Recepto paprastai tešlai su sausomis mielėmis ieškojau Džefo Hertsbergo ir Zoė Fransua knygoje „Duona mėgėjams per penkias minutes“ (Jeff Hertzberg, Zoė Francois. Artisan Bread in Five Minutes a Day. Thomas Dunne Books, 2007). Tai itin paprastai paruošiama neminkoma tešla su alyvuogių aliejumi, ir nors turėsite laukti porą valandų, kol ji iškils, kepdami laiko beveik nesugaišite.

Tešlai

6 12 stiklinės nebalintų miltų

1/2 valgomojo šaukšto granuliuotų mielių (aš naudoju Red Star)

1 1/2 valgomojo šaukšto košerinės arba rupios jūros druskos

1 valgomasis šaukštas cukraus

1/4 stiklinės šviežio alyvuogių aliejaus

2 3/4 stiklinės drungno vandens

Įdarui

1/4 stiklinės alyvuogių aliejaus ir vienas valgomasis šaukštas skardai patepti

1,4 kg geltonųjų svogūnų, supjaustytų pusiau ir griežinėliais

1 arbatinis šaukštelis Provanso žolelių mišinio

1 1/2 arbatinio šaukštelio cukraus

1 skiltelė smulkiai sukapoto česnako

Žiupsnis rupios jūros druskos

20-30 ančiuvių

20-25 konservuotos juodosios alyvuogės

Tešla: suberkite miltus į vidutinio dydžio dubenį. Didžiausiame dubenyje (6 litrų talpos) išplakite mieles, druską, cukrų, aliejų ir vandenį, tada suberkite visus miltus ir išmaišykite mediniu šaukštu. Galbūt pabaigoje norėsite viską išmaišyti rankomis, taigi patepkite rankas alyvuogių aliejumi, kad neliptų tešla. Pagal šį receptą minkyti nereikia; tik įsitikinkite, kad miltai sudarytų vienalytę masę. Uždenkite dubenį švaria servetėle ir palikite porą valandų, kad tešla iškiltų. Tešlą galite naudoti iš karto, kai tik iškils, bet bus paprasčiau, jei šiek tiek palaikysite ją šaldytuve (uždengta ji gali stovėti kelias dienas).

Per tą laiką paruoškite svogūnus. Įkaitinkite orkaitę iki 170 °C.

Vidutinio dydžio ketaus arba aukštai temperatūrai atspariame sultiniui virti skirtame puode įkaitinkite 1/4 stiklinės alyvuogių aliejaus. Kai jis ims čirškėti, suberkite svogūnus, Provanso žolelių  mišinį, cukrų, česnaką ir žiupsnį jūros druskos. Nustatę vidutinę temperatūrą pakepinkite 10 minučių ant viryklės, retsykiais pamaišydami, kol svogūnai taps permatomi. Įkiškite uždengtus svogūnus valandai į orkaitę. Reikia išgarinti vandenį, neapskrudinant svogūnų; jie apskrus, kai uždėsite ant picos. Tešlą ir svogūnų masę galima paruošti dieną ar dvi iš anksto.
Įkaitinkite orkaitę iki 260 °C (kepkite nenaudodami atviros ugnies). Vienai pissaladiėre reikės tik pusės tešlos, taigi atplėškite pusę, suformuokite kamuolį ir įkiškite į šaldytuvą - bus  kitai dienai. (Nenoriu nukrypti nuo temos, bet mano šeima mėgsta picą su rūkytu kumpiu, figomis ir gorgoncola...)
Išklokite didžiausią turimą skardą kepimo popieriumi (mano skardos matmenys 35 x 45 cm). Popierių ir skardos šonus ištepkite alyvuogių aliejumi. Atminkite, šios tešlos nereikia minkyti, taigi iš likusios tešlos suformuokite rutulį, padėkite ant skardos ir spauskite iš visų pusių. Ištempkite didelį skritulį tešlos (maždaug Frisbee lėkštės dydžio) ant aliejuotos skardos ir apverskite jį, kad abi pusės būtų padengtos aliejumi. Toliau spausdamos tešlą pirštais, padenkite visą kepimo skardą. Šakute (arba pirštų galiukais) tešloje padarykite daug įdubimų (ne skylių).
Kad nutekėtų skystis, kiaurasamčiu lygiai, iki pat kraštų ant tešlos paskleiskite svogūnų mišinį (pro svogūnus turėtų matytis šiek tiek tešlos). Ant viršaus rombu išdėstykite ančiuvius ir ant kiekvieno rombo kampo padėkite po alyvuogę. Uždenkite plastikine plėvele ir palikite 20 minučių. Tada nuimkite plėvelę ir kepkite 12-15 minučių, kol kraštuose susidarys gelsvai rusva plutelė; taip pat žvilgtelėkite, ar iškepusi apačia. Kepimo laikas priklausys nuo skardos dydžio ir tešlos storio.
Supjaustykite mažais kvadratėliais; patiekite šiltą arba kambario temperatūros.
Išeiga: 8 užkandžio porcijos.
Patarimas: jei nenorite ruošti tešlos (aš pati bijodavau prasidėti su mielėmis), galite naudoti aukštos kokybės paruoštą picos pagrindą arba fokačijos tešlą ir kepti pagal gamintojo nurodymus.