Metų knyga, sakyčiau. Lygiai taip pat, kaip praeitais metais metų įvykis buvo - surastas nepriklausomybės akto originalas. Ilgai ieškotas, netgi neigtas. Ir surastas. Ne tų, kurie tikėjosi arba turėjo surasti. Bet užtat turime knygą apie paieškas. Detektyvą, kurį skaitant šiek tiek krečia šiurpuliai. Nežinojau, tikrai tiek daug nežinojau ir skaitant kyla noras dar pasitikrinti - čia ta dokumentinė dalis ar išmonė? Galėjo taip būti? o iki suradimo - tokią versiją žinojome?
Žodžiu - proto šventė. Ir Skaitymo malonumas.
Ragaujame tekstą:
Mažylis L. 99 metai po įvykio : veiksmo dokumentika /[dailininkas Darius Zablockis]. - Kaunas : Šviesa, 2018 (Vilnius : Standartų sp.). - 318 p.
Įžanga
Ši knyga susidėliojo iš senų dokumentų magijos, laiko įspaudų, avantiūristo užmojų, nuodingų sapnų, gražiausių pasaulyje melodijų, angelų valios (ar įmanoma tai perprasti?), draugų lūkesčių, prisiminimų vaizdinių... į ją įsiterpė - bet tik netyčia! - geriausių pasaulio knygų tekstai, persipinantys su kontrastingais tikrovės vaizdais.
Tai pasakojimas apie vieną Dokumentą, kuris buvo paslėptas taip viešai, kad viešiau paslėpti neįmanoma. Jis neprivalėjo, tiesiog NETURĖJO TEISĖS būti surastas. To Dokumento suradimas tapo (o gal ir liks?) didžiausia XXI a. Lietuvos politikos mįslė.
 |
| Liudas Mažylis (Alfa.lt nuotrauka) |
Žinoma, tai - ir veiksmo dokumentika. Kad Dokumentas atsirastų, buvo būtina VEIKTI.
Tai ir apie meilę, žinoma. Tai kas, kad nebūtinai laimingą.
Daug kas šioje knygoje yra kitaip, negu vyko realybėje. Daug kas sutampa. Daug kas, kaip ir bet kurioje socialinėje realybėje, yra susimaišę. Vaizdai ir veidai atrodo supanašėję.
Kai kada sunku net atsekti, kas yra kas ir kokį vaidmenį atlieka. Bet juk taip atsitinka bet kurioje istorinėje rekonstrukcijoje.
Šią knygą skaityti lengviau bus socialinių tinklų vartotojams, ypač autoriaus draugų rato draugėms ir draugams. Juk apie daugelį būsimų įvykių jie sužinodavo iš anksto! O dabar ta informacija prieinama visiems sekėjams.
Autorius bandė kurti kone kinematografinę tikrovę. Atkurti įvykių (tikrų ar išgalvotų) seką.
Kai kurie šios istorijos veikėjai niekada nėra susitikę, nes tai NEĮMANOMA. O Kolekcininkas su Vienišuoju susitinka tik vienąkart, ir tai įvyksta nebeegzistuojančiame THF oro uoste vidunaktį prieš lemtingąjį nutikimą. Autorius labai stengėsi, kad tas vienintelis tų veikėjų dialogas netaptų panašus į monologą.
2017 m. žiema-vasara Kaunas-Latežeris
Kauno kolekcininkų klube jau daugelį metų lankydavosi du labai panašūs vyrukai. Daugeliui kolegų kolekcininkų galiausiai pabodo spėlioti, kuris yra kuris.
Sykį kažkas neiškentęs pajuokavo:
- Gal judu broliai?
- Gintai, bent jau neišsiduok, kad esam dvyniai, - demonstratyviai garsiai sušnabždėjo Liudas.
Juokai nutilo, ir kažkodėl daugiau niekas nieko niekada neklausinėjo.
Dirigentas ir Istorikas
Gruodis, Vilniaus užeiga, atskira salė su židiniu ir foteliais
- O tai jis galų gale, tavo nuomone, žino? - dar kartą perklausė Dirigentas.
- Tiesiai sakau: ką jis žino, nežinau net aš. O tai reiškia, kad to nežino niekas. Ir dar aš žinau, kad niekas ir nesužinos. Tau to pakanka, ar samdysi kitą, žinantį dar geriau? - kietai paklausė Istorikas.
- Gal vis dėlto samdysiu jį.
- Kiek ruošiesi aukoti?
- Nepagailėčiau milijono.
- O tu pažįsti našlaičių, benamių? Tai patariu paaukoti tą milijoną jiems. Jis atsisakys. Kam milijoną panaudoti, sugalvotų, neabejok. Bet tu jam neįsiūlysi. Toks tipas. Beje, o nuoširdžiai, kam tau visa tai?
- Anei kam, nuoširdžiai. Ambicijos žaidžia. Gal adrenalinas. Be to, yra šanselis. Juk abu jį pažįstam, jis - kolekcininkas. O tai adrenalinas. Azartas. Galbūt ir ambicijos. Gal yra ir dar kitas šansas - moterys. Amžius juk kritinis, mudu tai žinom.
- Ne tik žinom. Ne vieno jo amžius kritinis, - pasakė Istorikas.
 |
| Vasario 16-osios aktas. (Alfa.lt nuotrauka) |
- Tai tu suskaičiuok. Pinigai - azartas, ambicijos, moterys. Net keturi viename. Atrodytų, šansų yra.
- O aš tau vis tiek nepatariu. Juk tu ir taip visko turi. Arba gali turėti. Kam tau dar žaisti su šimto metų senumo įvykiais, veikėjais ir dokumentais? Sis tavo planas tau juk mažareikšmis.
- Ne tau spręsti. Tu nenori pastebėti žaismingos laikysenos. Ne aš vienas žaviuosi džiazu. Žinau, kaip būna, kai pagauni draivą. Ne vien aš esu estetas. Jis irgi toks. Jis jau realiai planuoja ieškoti Dokumento. O kai suras, eis dar toliau. Jis suvoks, kad gali tapti Pirmuoju.
- Nekurk siaubiako, Dirigente.
- O tai visai ne siaubiakas, Istorike. Veikiau jau realybės šou. Tai juslinga. Pagavu. Nepatikti gali tik tokiems sausmedžiams kaip tu. O milijonui patiks. Omenyje turiu ne milijoną eurų. Aš apie milijoną žmonių balsų.
- Aš irgi apie balsuotojus, Dirigente.
- Tą milijoną aš pasiūlysiu jam taip, kad jis suprastų: tai ne eurai. Tai - entuziastingai nusiteikusiųjų balsai.
- Ką tik sakei, kad turi džiazo pojūtį.
- Tariuosi turįs.
- Tai nori, pasakysiu?
- Bet nuoširdžiai.
- Nuoširdžiai. Jis nesupras. Jo neužkabins nei milijonas eurų, nei tavo žadamas milijonas pritariančiųjų. Jis nesupras, kodėl jam tai siūlai. Dabar pasakysiu tau paskutinį sakinį; spręsk pats, koks už jį man turėtų būti honoraras. Jis suplanavo viską aliai sekundės. Jis žino visus variantus. Ir iš tų variantų sekančius variantų variantus. Kai jis pasigaus improvizuoti - bet kuria tema, - pakerės visus. Jei norės pakerėti, jam pakaks tik panorėti. Jis taip pat pasvarsto apie milijoną pasekėjų. Jei užsigeis, jis pavers juos kuo tik nori: pritarimu, simpatijomis, o gal ir rinkėjų balsais. Galvoja susižersiąs milijoną tam pasitelkdamas tave, mane, visą šią istoriją, tavo reakcijas, mano reakcijas, visuomenės reakcijas... Jis taip kartais pamano. O aš ne tik manau. Aš ir žinau: jis galvoja teisingai.
- Gerai, vaikine. Įsijautei. O dabar eik. Skambinu Kolekcininkui.
Kolekcininkas dėlioja dėlionę
Ta pati diena, Kaunas
Ankstyvą sekmadienio popietę, grįžęs iš klubo, Kolekcininkas dėliojo dėlionę. Neturėdamas jokio paieškų plano, niūriai stebeilijo į Dokumento signatarų autografus, kurių konfigūracijas jau žinojo atmintinai. Savo privačioje kolekcijoje tų autografų jis turėjo dvylika. Iki visų dvidešimties trūko dar labai daug. Glostė žvilgsniu tų parašų konfigūracijas, bet tai nebegelbėjo. Tada riebiai nusikeikė mintyse. Iki valstybės šimtmečio juk ne kažin kiek ir teliko. Artėjo metų pabaiga, o šventės ypač pastebimai leidžia pajusti laiko tėkmę. O signatarų autografų jo privačioje kolekcijoje kaip 12, taip 12. Ką dabar daryti: vaikščioti iš namo į namą klausinėjant, gal kas nors ką nors turi užslėpęs? Pradėti nuo VDU profesūros, klausinėti kiekvieno dar gyvo tų laikų studento? Pradėti nuo kunigų? Važinėti po jų prieš 99 metus valdytas parapijas?
Įsiutęs dėl savo plano nerealumo, priėjo prie baro, atsidarė, atsikimšo butelį stipriojo gėrimo, paženklinto devynetais. Įsipylė, gurkštelėjo, bet nepralinksmėjo, niūriai samprotavo toliau.
Tryliktasis autografas, tai nelaimė, išplaukė pas kitus jau bene triskart. Net trys ĮVAIRIŲ signatarų tryliktieji autografai. Jei visi jie būtų atitekę jam, jau būtų turėjęs net 15. O juk neatiteko, ir tai aiškiai konkurentų pinklės. Bet toji senienų rinka Lietuvoje ne tokia jau ir didelė. Trijų pirštų kombinacija - ir suskaičiuosi, kam kas atiteko. Įdomu, ar tai Dirigentas jį jau kelintąkart apšauna? Dyleriai diskretiškai patyli. O Kolekcininkas jų pernelyg ir neprovokuoja. Iš Dirigento vis tiek nieko negausi. Ten jau kaip į gilų šulinį.
Suskambėjo telefonas. Skambino Dirigentas.
Ką gi. Automobiliu nebenusigaus: policininkai turi uoslę, o ir tam tikrus aparatėlius. Tad skubiai - į stotį. Į Vilnių. O ten - į užeigą su atskira sale. Vilniaus užeigas Kolekcininkas neblogai žinojo dar nuo studijų laikų. Žinojo ir tą užeigą su atskira patalpa. Salytė su židiniu ir foteliais neretai būdavo tuščia.
Kolekcininko monologas Vilniaus senamiesčio gatvėse
Ta pati diena, pavakarė
Dirigentas aiškiai rezga avantiūrą. Kaip man elgtis? Aš gi matau, ką jis man įteikė. Puikią - tiktų žodis prašmatnią Dokumento kopiją. Tik kad toje kopijoje visko PER DAUG. Tie atšešėliai PER GRAŽŪS. Juk Dirigentas negali nežinoti: 1928-ieji - pirmas kartas, kai Dokumento faksimilė buvo paskelbta viešai. To meto Kauno laikraščiuose ji atrodė NE TAIP GRAŽIAI. Taip, Dirigento turimas Dokumentas - tas, iš kurio jis gamino kopiją, - buvo susenęs. Bet susenęs kažkaip įtartinai tolygiai. Dėl to susenimo jis atrodė ARTIMESNIS numanomam originalui negu visos po 1928-ųjų žinotos to dokumento faksimilės visuose vėliau išspausdintuose laikraščiuose, plakatuose, išleistuose vadovėliuose. Be abejo, Dirigentas naudojosi tik tobula technika. Jis davė pagaminti spalvotą kopiją, kurioje gerai matyti originalo reljefiškumas. Betgi tam reikėjo ant rankų TURĖTI kai ką geresnio už tą netobulą 1928 metų laikraščių fotografinę faksimilę!
Tų originalių Dokumento versijų neabejotinai buvo ne viena! Taigi Dirigentas GALĖJO turėti kai ką ypatinga.
 |
| Vokietija paskolino Akto originalą parodai (foto R. Dačkaus) |
Dokumento mašinraštinį ORIGINALĄ?! Tą visiems žinomą, tą visur skelbiamą. Vieną iš tų, kurių visi ieškome. Su fatališka gramatine klaida - „Tyraba“ vietoj „Taryba“. Su ranka įrašytu žodelyčiu „kaipo“. Kopija, kurią ką tik varčiau rankose, GALĖJO būti originalaus Dokumento, su visais 20 originalių parašų, KOPIJA. Pagaminta visai NESENIAI. Regis, man sukasi galva!
O Dirigento kalba buvo daugiau negu aiški: jis kalbėjo NE apie Vokietiją. Jei šitaip, tada tai - „rusiškoji trajektorija“.
Bet pasakė vieną svarbią frazę: „Jie nė vienas nemoka vokiškai.“ JIE?!
Ramybės, - galvojo Kolekcininkas, - tiktai ramybės. Pjauk situaciją į lygias dalis. 50 proc., kad Dirigentui tų vokiškųjų versijų likimas nerūpi. Kita vertus, 50 proc., jog jis investavo ir į Berlyno trajektoriją. Betgi galima tai ignoruoti. Juk mudu ką tik kalbėjomės konkrečiai. Eksplicitiškai. Apie vieną konkretų, gerai žinomą dingusio Dokumento egzempliorių - tą mašinraštinę versiją su „Tyraba“ ir su ranka įrašytu „kaipo“.
Dirigento planas buvo vaikiškai paprastas: jis pasiūlė suvaidinti, kad Dokumentas atsiranda.
„Ieškom štai šio.“
Ir padavė man tą gražią, galima sakyti, idealią kopiją su smulkiausiomis detalėmis.
Dirigentas, kaip jam ir įprasta, kalbėjo dalykiškai. Aš jį suprantu: negali gi tokio kalibro verslininkas būti nekonkretus!
Gerai, kad ir aš pats paklausiau savęs visiškai konkrečiai: o tai iš kurio gi 1928-ųjų leidinio- ši kopija daryta? Kaip suvaldžiau siūbtelėjusį per kraštus adrenaliną, pats nesuprantu.
Ak, tiesa, juk pagalvojau, kad gal tai kopija kol kas dar nepublikuoto, nelabai seniai atrasto dokumento. Bet jei nukopijuotas man nežinomas, tada kur Dirigentas tokį rado? Kita vertus, kam taip slapukauti, jei galima nusikopijuoti paėmus iš bet kur?
Galėjau paklausti tiesiai. Juk mudu senokai pažįstami, bendraujame gana draugiškai. Galėjau rėžti: Dirigente, senas niekše, nejaugi tu turi tą mašinraštinį Dokumento originalą?!
Bet suveikė savisaugos instinktas.
Susivaldžiau. Sunkiai, grieždamas dantimis, bet susivaldžiau. Tada pamaniau: Dirigentas juk vis tiek neišsiduos.
O dabar ir vėl tenka graužtis - o galgi būtų išsidavęs?..
Ką gi, ir vėl tenka pjauti prielaidas per pusę. Geresnės schemos šiuo metu nėra. 50:50. O juk ir penkiasdešimties procentų tikimybė - tai LABAI DAUG.
Tiesa, dabartinėje situacijoje tas 50:50 principas ne ką tepadės. Nors ne, tai grūdina kantrybę ir ryžtą.
Racionaliausia dabar bus tą kopiją, gautą iš Dirigento, rūpestingai paslėpti. Dar ateis laikas, kai jos tikrai prireiks. Kolekcionuojant taip pasitaiko. Kolekcininkų rinkoje kartais ir kopijos būna labai brangios.
Dirigentas savo sąlygas apibūdino trumpai drūtai: bendraujam tik per socialinius tinklus. Man tai tiko. Ir tasai jo planas savaip estetiškas.
Žinoma, pokalbio pabaiga nenusisekė. Negalėjau nepaklausti, ar jis tarėsi su Istoriku. Ir kaip ruošiasi spręsti „berlynietiškosios trajektorijos“ problemą. Ar ir Berlyne ruošiasi neva surasti? Tada Dirigentas pirmąkart per visą pokalbį paniuro.
„Nesprausk į kampą. Juk jei kreipiuosi į tave, tai ne šiaip sau turbūt!“ Kai jo tonas darosi šaižus - gero nelauk. Tą pat sekundę įsiutau ir aš. Mano atsakymas buvo labai konkretus ir trumpas. Dirigentas paniuro dar labiau. Atsisveikinimas buvo šaltas ir oficialus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą