Ir vėl žemėlapiai! Estija

Žaidžiame žemėlapius toliau. Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Pirmieji du etapai jau įvyko.  Žengiame toliau. 

Estija, trečioji Baltijos sesė. 
Balsuokime ir nuspręskime, kokia knyga turėtų reprezentuoti Estiją!
Balsuoti galite:

• Komentuodami po šiuo įrašu;

• Balsuodami šoninėje tinklaraščio juostoje: pasirinkite norimą autorių ir paspauskite mygtuką "Siusti atsakymą" 
• Anketų puslapio tiesioginė nuoroda

Pristatome kūrinį, kuris atstovaus Estiją Literatūriniame žemėlapyje:

Kalevo sūnus : Kalevipoegas : estų liaudies epas / surinko ir atkūrė Fr. Kroicvaldas ; vertė Justinas Marcinkevičius.- Vilnius, 1963

PIRMOJI GIESMĖ KALEVO KILMĖ.  SALMĖ ir LINDA. VESTUVĖS

Tai pradėk, garbingas dainiau,

Tai irkluok dainų laivelį,

Kalevo Sūnus, išleista Estijoje 1973 m.
Knyga remiasi sakytine Estijos tradicija
- epais ir padavimais.

Pasakojimo valtelę

Į tą krantą, j tą statų,

Kur ereliai aukso žodį,

Kur varnai sidabro giesmes

Ir kur gulbė vario žodį

Apie praeitį didingą

Nešę pametė, išbarstė.

Pasakykit, gudrūs paukščiai,

Jūros bangos, pramurmėkit,

Vėjai, žinią mums atneškit,

Kur lopšys narsiųjų vyrų,

Kurgi Kalevų gimtinė?

Uždainuok, garbingas dainiau,

Žodžiais skambančiais, auksiniais!

Ko gi, dainiau, nedainuoji,

Ko gi, dainiau, neposmuoji?

Ką aš, žmonės, bekukuosiu —

Nelaiminga gegutėlė!

Jau nuvyto jaunos dienos.

Beržo lapuose nugelto

Ir viržyne nubyrėjo.

Kitados, aušros sulaukęs,

Kai pradėdavau iš ryto

Dūdele laukus skardenti,

Ausdamas auksinę drobę,

Sidabrinę skambią dainą, -

Ko tiktai aš neregėjau,

Ko tiktai aš negirdėjau!

Vėjų motina pakėlė

Vieną sparną — ėmė lūžti

Ąžuolai ir senos pušys,

O plačiojoj jūroj bangos

Siausdamos pradėjo žaisti;

Erdvėse galiūnas Piknė

Puolė debesis vaikytis.

Suradau linksmybės uolą

Friedrich Reinhold Kreutzwald (1803-1882)
- mokytojas, gydytojas, liaudies epų
rinkėjas ir "Kalevo sūnus" kūrėjas

Ir nuo jos žvelgiau į saulę,

Į senų legendų gelmę,

Į žilųjų amžių aušrą.

Jūs greičiau atbėkit, upės!

Jūs, piliakalniai ir gojai,

Eikit čia, į ratą stokit

Praeities didingos liudyt!

Kyla jau giesmė gražioji

Iš po debesio kaip saulė,

Žadindama mano mintį,

Budindama man vaizduotę.

!r matau išaugant rūmus

Kalevų garbingo miesto,—

Mūro sienas uolos remia,

Ąžuolai seni prilaiko,

O erdvusis kiemas skęsta

Baltame ievų pusnyne.

Ir girdžiu, kaip bangos gūra,

Atsimušdamos į uolą,

Kur nė jūra nesudaužė,

Kur nė lietūs nepaplovė,

Kur nė vėjai nenupustė.

Tai išarkim žodžių dirvą,

Sekdami legendą seną,

Seną kartą geležinę!

Kitą sykį Kalevaloj

Milžinų, galiūnų būta,

Daugelyje kaimų augta,

Daugely trobų gyventa,

Šį taraičių ąžuolyną

 Žemės moterys mirtingos

Išnešiojo ir pagimdė.

O paskui Senolio sūnūs —

Išmintingais patarimais

Ir darbais bei žygiais garsūs —

Su mirtingom žemės dukrom

Kitados gražiai draugavo,

Kol merginų silpnos sterblės

Meilės vaisiais neapsunko.

Tat iš jų ir gavo pradžią

Kalevų gentis garsioji,

Giminė narsiųjų vyrų,

Ąžuolų tų galingųjų.

Šiaurės šalyje stovėjo

Ant uolos medinis namas,

Šliejosi prie Taros gojų:

Pusę namo miškas slėpė,

O kita ant lauko liko.

Tam name trys sūnūs augo —

Trys taraičių atžalėlės.

Viens j Rusią iškeliavo,

Kitas gi j Turjos žemę,*

Trečias sau pasibalnojo

Ilgasparnį šiaurės arą.

Kurs į Rusią iškeliavo,

Tas pirkliu turtingu tapo,

Margo kaspino pynėju;

Kurs j Turją gi išvyko —

Karo kirvio nusitvėręs,

Karžygiu narsiu išaugo.

Tas, kuris ant aro sėdo —

Daug skrajojo, daug lakiojo,

Į pietus pradžioj nuskrido,

Suko iš tenai į rytus,

Perlėkė per Suomių jūrą,

Praūžė per Vakarinę,

Sukosi virš Viru jūros,

Kol, padavus laimei ženklą,

Dangui pagaliau paliepus,

Ant uoloto Viru kranto

Aras didvyrį nuleido.

Nusileidęs mūsų žemėj,

Jis valstybę čia įkūrė

Ir, nuvalęs dirvos plotą,

Gražų namą pasistatė.

Jo ranka — stipri, teisinga —

Valdė apskritis plačiausias.

O daugiau žinių neliko,

Pėdsakai visi jo dingo

Lankoje nenušienautoj,

Pievos kilime žaliajam.

Tik kaip Kalevas kadaise

Sau jaunos žmonos ieškojo,—

Apie tai prie Pskovo sienų

Pasakojimai dar vaikšto.

Tad įpinkim juos į dainą

Auksiniu žodžiu skambiuoju.

Lianės žemėje kadaise

Vieniša našlė gyveno,

Kaip neparamstytas bokštas,

Kaip liūdna pilis be stogo.

Ji šventadienį iš ryto,

Ji šiokiadienį iš ryto

Galvijus į lauką ginė.

Ką pamatė ji ant tako,

Ką ganykloje išvydo,

Po sūpuoklėmis atrado?

Pastebėjo ji vištelę,

Rado raibąją ant tako;

Pievoj — tetervos kiaušinį

Ir varniuką gyvą rado.

Pasiėmusi kiaušinį,

 Priglaudė našlė višteię

Savo gedului gesinti,

Savo liūdesiui raminti,

Vietoje vaikų auginti

Ir senatvei savo guosti.

O varniuką įsidėjo

Į prijuostę pakaišytą.

Radinį namo parnešus,

Paslėpė jį rūpestingai,

Nuošalioj padėjo vietoj.

Atnešė pintinę vilnų,

Gūžtą dideię padarė

Ir patupdė ant kiaušinio

Raibąją rūsy perėti;

Gūžtą skepeta uždengus,

Nunešė našlė pintinę

Netoli kviečių aruodo.

O varniuką ji paleido

Užu skrynios į pasuolę.

Po dangčiu vištelė augo,

Po višta kiaušinis brinko,

Augo, pūtėsi, didėjo.

Pirmas mėnuo, antras, trečias Ir ketvirtas jau atėjo,

Baigės jo pirma savaitė,

Po savaitės dar dvi dienos.

Ir našlė nuėjo klėtin

Įvaikių pasižiūrėti.

Žiūri — jos raiba vištelė

Mergele gražia pavirto,

Mergele — švelniąja Salme;

Tetervos kiaušinis taipgi

Mergele gražia pavirto,

Maloniąja Linda tapo.

Na, o kas gi iš varniuko

Kertėje tamsioj išaugo?

Ten ji rado našiaitėlę,

Vargdienėlę nelaimingą

 Krosnyje anglims maišyti,

Naščiais vandeniui nešioti.

Ir pradėjo Salmei pirštis,—

Po septynis užklausėjus,

Po aštuonis patarėjus

Dideli svečiai važiavo.

Viens jaunikis buvo Mėnuo,

Kits jaunikis buvo Saulė,

O Žvaigždė — jaunikis trečias.

Penkiasdešimčia ristųjų,

Šešiasdešimčia vežikų

Mėnuo pirštis atvažiavo —

Šviesiaakis, baltaveidis,

Salmę jis norėjo vesti,

Su švelniąja susituokti.

Susivokus Salmė tarė,

Taip atsiliepė iš rūsio,

Iš po stogo akmeninio:

„Ne, aš — auksas, ir Mėnuliui

Žmonele nenoriu būti!

Aš — sidabras — ištekėti

Už nakties šviesos nenoriu!

Tris tarnybas Mėnuo turi,

Prievoles šešias atlieka:

Kartais vakare pakyla,

Kartais — dienai įpusėjus,

 Kartais ryto aušrai švintant;

Čia jisai anksti pavargsta,

Čia per visą naktį šviečia,

Kartais būna — į sargybą

Ir pietų metu išeina."

Blykstelėjęs baltu veidu,

Mėnuo liūdnas išvažiavo.

Penkiasdešimčia ristųjų

Saulė pirštis atvažiavo,—

Šviesiaakis jaunikaitis

Su kapa tarnų atvyko:

Salmę jis norėjo vesti,

Su švelniąja susituokti.

Salmė perprato, atsakė:

„Nėjo auksas už Mėnulio,

Tai sidabras neis už Saulės!

Saulė irgi mėgsta keistis,

Papročiai jos nepastovūs:

Čia, žiūrėk, ji aiškiai šviečia,

Aisią kaitrą žemėn kioja,

Čia per pačią šienapiūtę

Audrą su žaibais atvaro;

O kada deriingi metai

Avižoms ir miežiams būna —

Miežiai išdega ant iauko,

Avižų pasėliai žūsta,

Pabarėj linai išdžiūsta,

Išgula pakluonėj žirniai,

Grikiai prie namų nusvyra,

Skynimuos nunyksta lęšiai;

Kai atšarpsta rugiapiūtė,

Saulė gailią rasą beria,

Lietumi kasdien krapnoja."

Saulė apgręžė ristuosius,

Karštį tvoksdamas j žemę,

Viską švitino iš pykčio.

Pagaliau Žvaigždė atvyko:

Pats vyriausias, pats gražiausias

Tarp sūnų Žvaigždės Šiaurinės —

Penkiasdešimčia ristųjų,

Šešiasdešimčia vežikų,—

Salmę jis norėjo vesti,

Su švelniąja susituokti.

Salmė pratarė iš klėties,

Iš kamaros prakalbėjo:

„Pastatykit svečio žirgus

Į erdviausiąją arklidę!

Bėrį veskite į stainią,

Prie tašytų rąstų sienos,

Šyviui duokit atsigerti!

Ėdžiosna pameskit šieno,

Avižų švarių paberkit,

Mišinio nesigailėkit,

Kubilus vandens atriskit,

Šutinio balčiausio duokit!

Juos paklodėmis uždenkit,

Audeklu plačiu užmeskit,

Šilko mituku užklokit,

Kad arklių pavargę akys

Juodame aksome snaustų,

Jų kanopos pailsėtų!

Už Žvaigždės tai aš tekėsiu,

Žvaigždei ranką atiduosiu,

Žmona auksine jam būsiu.

Jo akelės aiškiai šviečia,

Neišmąstomos jo mintys!

Jis javų mums nenaikina,

Negadina rugiapiūtės!

Svečią brangųjį sodinkit

Prie tašytų rąstų sienos,

Ant us!ano šermukšninio,

Už stalelio išrašyto,

Balta staltiese apkloto!

Neškite žuvies į stalą,

Dėkite mėsos jaunikiui,

Duokite dešrų skaniausių,

O vestuvinį pyragą

Medumi storai aptepkit;

Ąsočius alaus atneškit,

Į taures midaus pripilkit!"

Žvaigždę pakvietė seklyčion,

Sėst prie stalo pavadino.

O našlė jam tarė meiliai:

„Valgykit ir gerkit, Žvaigžde,

Linksminkitės į sveikatą!"

Svečio kardas sužvangėjo,

Auksu biizgančiu suskambo,

Jo pentinai sudžerškėjo,

Kulnys kaustytos sutrinko:

„Aš nevalgysiu, močiute,

Aš negersiu, motinėle,

Nesilinksminsiu, senoji!

Jūs atveskite man Salmę

 Į seklyčią išrašytą!"

Saimė klėtyje išgirdo

 Šitokią jaunikio kalbą,

Šitokį Žvaigždės troškimą,

Ir atsiliepė iš klėties,

Ir per platų kiemą tarė:

„Mielas mano jaunikaiti,

ilgą kelią atkeliavęs!

Jei davei užaugt man laiko,

Duok ir laiko pasipuošti,

Apsirengt vestuvių rūbais!"

„Linda, sese greitakoje,

Tu nubėki į kamarą

Ir atnešk iš kraičių skrynios

Mano suknią gelumbinę,

Šilko marškinius raštuotus,

Auksu siūtą rankovinę,*

Baltas kojines lamstuotas,

Papuoštą blizgučiais skarą

Ir kaklajuostę languotą!"

Įmotė ir vėi prabilo,

Iš kertės senoji tarė:

„Valgykit ir gerkit, Žvaigžde,

Linksminkitės į sveikatą,

Sėskitės kartu puotauti!"

O Žvaigždė-jaunikis tarė,

Išmintingai jai atsakė:

„Gert ir valgyt aš nenoriu,

Linksmintis taip pat netrokštu

Ir, jaunosios nepamatęs,

Aš puotauti nesisėsiu!"

Jam tada našlė pasiūlė:

„Gal pavargęs iš kelionės,

Pailsėt, uogele, nori?"

O Žvaigždė-jaunikis tarė,

Išmintingai jai atsakė:

„Aš nenoriu miego, motin,

Anei poilsio, uogele!

Niekada žvaigždė nemiega,

Ji nesudeda blakstienų Ir akių ji nesumerkia.

Jūs atveskite čia Salmę,

Jūs parodykit mergelę,

Iš vištelės išaugintą!"

Atvedė tada jam Salmę

Ir viduasly pastatė.

Motina pasižiūrėjus

Įdukros nebepažino —

Tos, kurią senelė Muru*

Kamaraitėje išgarbstė,

Miško dukros išdabino.

Ir našlė paklausė Salmę:

„Ar mėnulis tu, ar saulė,

Ar duktė aušros rausvosios?"

Ir tada, visus suprašę,

Pakvietė piršlius brangiuosius

Prie stalų, į linksmą puotą.

Ąžuolas nuo Tartu sienų,

Šalia jo ieva — jaunoji

Šaknimis draugėn suaugo,

Šakomis apsikabino.

Risti šokį dailiai šoko,*

Viru šokį trypinėjo,

Aukso smėlį kojom žarstė.

Tankią veją batais mindė,—

Taip tatai Žvaigždė ir Salmė

Vestuves linksmąsias kėlė.

 PIRMOJI GIESMĖ

KALEVO KILMĖ.  SALMĖ ir LINDA. VESTUVĖS

Tai pradėk, garbingas dainiau,

Tai irkluok dainų laivelį,

Pasakojimo valtelę

Į tą krantą, j tą statų,

Kur ereliai aukso žodį,

Kur varnai sidabro giesmes

Ir kur gulbė vario žodį

Apie praeitį didingą

Nešę pametė, išbarstė.

Pasakykit, gudrūs paukščiai,

Jūros bangos, pramurmėkit,

Vėjai, žinią mums atneškit,

Kur lopšys narsiųjų vyrų,

Kurgi Kalevų gimtinė?

Uždainuok, garbingas dainiau,

Žodžiais skambančiais, auksiniais!

Ko gi, dainiau, nedainuoji,

Ko gi, dainiau, neposmuoji?

Ką aš, žmonės, bekukuosiu —

Nelaiminga gegutėlė!

Jau nuvyto jaunos dienos.

Beržo lapuose nugelto

Ir viržyne nubyrėjo.

Kitados, aušros sulaukęs,

Kai pradėdavau iš ryto

Dūdele laukus skardenti,

Ausdamas auksinę drobę,

Sidabrinę skambią dainą, -

Ko tiktai aš neregėjau,

Ko tiktai aš negirdėjau!

Vėjų motina pakėlė

Vieną sparną — ėmė lūžti

Ąžuolai ir senos pušys,

O plačiojoj jūroj bangos

Siausdamos pradėjo žaisti;

Erdvėse galiūnas Piknė

Puolė debesis vaikytis.

Suradau linksmybės uolą

Ir nuo jos žvelgiau į saulę,

Į senų legendų gelmę,

Į žilųjų amžių aušrą.

Jūs greičiau atbėkit, upės!

Jūs, piliakalniai ir gojai,

Eikit čia, į ratą stokit

Praeities didingos liudyt!

Kyla jau giesmė gražioji

Iš po debesio kaip saulė,

Žadindama mano mintį,

Budindama man vaizduotę.

!r matau išaugant rūmus

Kalevų garbingo miesto,—

Mūro sienas uolos remia,

Ąžuolai seni prilaiko,

O erdvusis kiemas skęsta

Baltame ievų pusnyne.

Ir girdžiu, kaip bangos gūra,

Atsimušdamos į uolą,

Kur nė jūra nesudaužė,

Kur nė lietūs nepaplovė,

Kur nė vėjai nenupustė.

Tai išarkim žodžių dirvą,

Sekdami legendą seną,

Seną kartą geležinę!

Kitą sykį Kalevaloj

Milžinų, galiūnų būta,

Daugelyje kaimų augta,

Daugely trobų gyventa,

Šį taraičių ąžuolyną

 Žemės moterys mirtingos

Išnešiojo ir pagimdė.

O paskui Senolio sūnūs —

Išmintingais patarimais

Ir darbais bei žygiais garsūs —

Su mirtingom žemės dukrom

Kitados gražiai draugavo,

Kol merginų silpnos sterblės

Meilės vaisiais neapsunko.

Tat iš jų ir gavo pradžią

Kalevų gentis garsioji,

Giminė narsiųjų vyrų,

Ąžuolų tų galingųjų.

Šiaurės šalyje stovėjo

Ant uolos medinis namas,

Šliejosi prie Taros gojų:

Pusę namo miškas slėpė,

O kita ant lauko liko.

Tam name trys sūnūs augo —

Trys taraičių atžalėlės.

Viens j Rusią iškeliavo,

Kitas gi j Turjos žemę,*

Trečias sau pasibalnojo

Ilgasparnį šiaurės arą.

Kurs į Rusią iškeliavo,

Tas pirkliu turtingu tapo,

Margo kaspino pynėju;

Kurs j Turją gi išvyko —

Karo kirvio nusitvėręs,

Karžygiu narsiu išaugo.

Tas, kuris ant aro sėdo —

Daug skrajojo, daug lakiojo,

Į pietus pradžioj nuskrido,

Suko iš tenai į rytus,

Perlėkė per Suomių jūrą,

Praūžė per Vakarinę,

Sukosi virš Viru jūros,

Kol, padavus laimei ženklą,

Dangui pagaliau paliepus,

Ant uoloto Viru kranto

Aras didvyrį nuleido.

Nusileidęs mūsų žemėj,

Jis valstybę čia įkūrė

Ir, nuvalęs dirvos plotą,

Gražų namą pasistatė.

Jo ranka — stipri, teisinga —

Valdė apskritis plačiausias.

O daugiau žinių neliko,

Pėdsakai visi jo dingo

Lankoje nenušienautoj,

Pievos kilime žaliajam.

Tik kaip Kalevas kadaise

Sau jaunos žmonos ieškojo,—

Apie tai prie Pskovo sienų

Pasakojimai dar vaikšto.

Tad įpinkim juos į dainą

Auksiniu žodžiu skambiuoju.

Lianės žemėje kadaise

Vieniša našlė gyveno,

Kaip neparamstytas bokštas,

Kaip liūdna pilis be stogo.

Ji šventadienį iš ryto,

Ji šiokiadienį iš ryto

Galvijus į lauką ginė.

Ką pamatė ji ant tako,

Ką ganykloje išvydo,

Po sūpuoklėmis atrado?

Pastebėjo ji vištelę,

Rado raibąją ant tako;

Pievoj — tetervos kiaušinį

Ir varniuką gyvą rado.

Pasiėmusi kiaušinį,

 Priglaudė našlė višteię

Savo gedului gesinti,

Savo liūdesiui raminti,

Vietoje vaikų auginti

Ir senatvei savo guosti.

O varniuką įsidėjo

Į prijuostę pakaišytą.

Radinį namo parnešus,

Paslėpė jį rūpestingai,

Nuošalioj padėjo vietoj.

Atnešė pintinę vilnų,

Gūžtą dideię padarė

Ir patupdė ant kiaušinio

Raibąją rūsy perėti;

Gūžtą skepeta uždengus,

Nunešė našlė pintinę

Netoli kviečių aruodo.

O varniuką ji paleido

Užu skrynios į pasuolę.

Po dangčiu vištelė augo,

Po višta kiaušinis brinko,

Augo, pūtėsi, didėjo.

Pirmas mėnuo, antras, trečias Ir ketvirtas jau atėjo,

Baigės jo pirma savaitė,

Po savaitės dar dvi dienos.

Ir našlė nuėjo klėtin

Įvaikių pasižiūrėti.

Žiūri — jos raiba vištelė

Mergele gražia pavirto,

Mergele — švelniąja Salme;

Tetervos kiaušinis taipgi

Mergele gražia pavirto,

Maloniąja Linda tapo.

Na, o kas gi iš varniuko

Kertėje tamsioj išaugo?

Ten ji rado našiaitėlę,

Vargdienėlę nelaimingą

 Krosnyje anglims maišyti,

Naščiais vandeniui nešioti.

Ir pradėjo Salmei pirštis,—

Po septynis užklausėjus,

Po aštuonis patarėjus

Dideli svečiai važiavo.

Viens jaunikis buvo Mėnuo,

Kits jaunikis buvo Saulė,

O Žvaigždė — jaunikis trečias.

Penkiasdešimčia ristųjų,

Šešiasdešimčia vežikų

Mėnuo pirštis atvažiavo —

Šviesiaakis, baltaveidis,

Salmę jis norėjo vesti,

Su švelniąja susituokti.

Susivokus Salmė tarė,

Taip atsiliepė iš rūsio,

Iš po stogo akmeninio:

„Ne, aš — auksas, ir Mėnuliui

Žmonele nenoriu būti!

Aš — sidabras — ištekėti

Už nakties šviesos nenoriu!

Tris tarnybas Mėnuo turi,

Prievoles šešias atlieka:

Kartais vakare pakyla,

Kartais — dienai įpusėjus,

 Kartais ryto aušrai švintant;

Čia jisai anksti pavargsta,

Čia per visą naktį šviečia,

Kartais būna — į sargybą

Ir pietų metu išeina."

Blykstelėjęs baltu veidu,

Mėnuo liūdnas išvažiavo.

Penkiasdešimčia ristųjų

Saulė pirštis atvažiavo,—

Šviesiaakis jaunikaitis

Su kapa tarnų atvyko:

Salmę jis norėjo vesti,

Su švelniąja susituokti.

Salmė perprato, atsakė:

„Nėjo auksas už Mėnulio,

Tai sidabras neis už Saulės!

Saulė irgi mėgsta keistis,

Papročiai jos nepastovūs:

Čia, žiūrėk, ji aiškiai šviečia,

Aisią kaitrą žemėn kioja,

Čia per pačią šienapiūtę

Audrą su žaibais atvaro;

O kada deriingi metai

Avižoms ir miežiams būna —

Miežiai išdega ant iauko,

Avižų pasėliai žūsta,

Pabarėj linai išdžiūsta,

Išgula pakluonėj žirniai,

Grikiai prie namų nusvyra,

Skynimuos nunyksta lęšiai;

Kai atšarpsta rugiapiūtė,

Saulė gailią rasą beria,

Lietumi kasdien krapnoja."

Saulė apgręžė ristuosius,

Karštį tvoksdamas j žemę,

Viską švitino iš pykčio.

Pagaliau Žvaigždė atvyko:

Pats vyriausias, pats gražiausias

Tarp sūnų Žvaigždės Šiaurinės —

Penkiasdešimčia ristųjų,

Šešiasdešimčia vežikų,—

Salmę jis norėjo vesti,

Su švelniąja susituokti.

Salmė pratarė iš klėties,

Iš kamaros prakalbėjo:

„Pastatykit svečio žirgus

Į erdviausiąją arklidę!

Bėrį veskite į stainią,

Prie tašytų rąstų sienos,

Šyviui duokit atsigerti!

Ėdžiosna pameskit šieno,

Avižų švarių paberkit,

Mišinio nesigailėkit,

Kubilus vandens atriskit,

Šutinio balčiausio duokit!

Juos paklodėmis uždenkit,

Audeklu plačiu užmeskit,

Šilko mituku užklokit,

Kad arklių pavargę akys

Juodame aksome snaustų,

Jų kanopos pailsėtų!

Už Žvaigždės tai aš tekėsiu,

Žvaigždei ranką atiduosiu,

Žmona auksine jam būsiu.

Jo akelės aiškiai šviečia,

Neišmąstomos jo mintys!

Jis javų mums nenaikina,

Negadina rugiapiūtės!

Svečią brangųjį sodinkit

Prie tašytų rąstų sienos,

Ant us!ano šermukšninio,

Už stalelio išrašyto,

Balta staltiese apkloto!

Neškite žuvies į stalą,

Dėkite mėsos jaunikiui,

Duokite dešrų skaniausių,

O vestuvinį pyragą

Medumi storai aptepkit;

Ąsočius alaus atneškit,

Į taures midaus pripilkit!"

Žvaigždę pakvietė seklyčion,

Sėst prie stalo pavadino.

O našlė jam tarė meiliai:

„Valgykit ir gerkit, Žvaigžde,

Linksminkitės į sveikatą!"

Svečio kardas sužvangėjo,

Auksu biizgančiu suskambo,

Jo pentinai sudžerškėjo,

Kulnys kaustytos sutrinko:

„Aš nevalgysiu, močiute,

Aš negersiu, motinėle,

Nesilinksminsiu, senoji!

Jūs atveskite man Salmę

 Į seklyčią išrašytą!"

Saimė klėtyje išgirdo

 Šitokią jaunikio kalbą,

Šitokį Žvaigždės troškimą,

Ir atsiliepė iš klėties,

Ir per platų kiemą tarė:

„Mielas mano jaunikaiti,

ilgą kelią atkeliavęs!

Jei davei užaugt man laiko,

Duok ir laiko pasipuošti,

Apsirengt vestuvių rūbais!"

„Linda, sese greitakoje,

Tu nubėki į kamarą

Ir atnešk iš kraičių skrynios

Mano suknią gelumbinę,

Šilko marškinius raštuotus,

Auksu siūtą rankovinę,*

Baltas kojines lamstuotas,

Papuoštą blizgučiais skarą

Ir kaklajuostę languotą!"

Įmotė ir vėi prabilo,

Iš kertės senoji tarė:

„Valgykit ir gerkit, Žvaigžde,

Linksminkitės į sveikatą,

Sėskitės kartu puotauti!"

O Žvaigždė-jaunikis tarė,

Išmintingai jai atsakė:

„Gert ir valgyt aš nenoriu,

Linksmintis taip pat netrokštu

Ir, jaunosios nepamatęs,

Aš puotauti nesisėsiu!"

Jam tada našlė pasiūlė:

„Gal pavargęs iš kelionės,

Pailsėt, uogele, nori?"

O Žvaigždė-jaunikis tarė,

Išmintingai jai atsakė:

„Aš nenoriu miego, motin,

Anei poilsio, uogele!

Niekada žvaigždė nemiega,

Ji nesudeda blakstienų Ir akių ji nesumerkia.

Jūs atveskite čia Salmę,

Jūs parodykit mergelę,

Iš vištelės išaugintą!"

Atvedė tada jam Salmę

Ir viduasly pastatė.

Motina pasižiūrėjus

Įdukros nebepažino —

Tos, kurią seneiė Muru*

Kamaraitėje išgarbstė,

Miško dukros išdabino.

Ir našlė pakiausė Salmę:

„Ar mėnuiis tu, ar saulė,

Ar duktė aušros rausvosios?"

Ir tada, visus suprašę,

Pakvietė piršlius brangiuosius

Prie stalų, į linksmą puotą.

Ąžuolas nuo Tartu sienų,

Šalia jo ieva — jaunoji

Šaknimis draugėn suaugo,

Šakomis apsikabino.

Risti šokį dailiai šoko,*

Viru šokį trypinėjo,

Aukso smėlį kojom žarstė.

Tankią veją batais mindė,—

Taip tatai Žvaigždė ir Salmė

Vestuves linksmąsias kėlė.

  ********

Estija jau buvo minėta ir šiame tinklaraštyje:

Tolimi artimi kaimynai