Kapris dviejų rašytojų atmintyje

    Šįkart įrašas apie vietovę, kuri traukia turistų žvilgsnius bei svajones. Du rašytojai, du žvilgsniai. Vienas - lietuvis Antanas Vaičiulaitis, mokęsis Sorbonos ir Grenoblio universitetuose, dirbo ambasadoje Romoje. Ir iš ten jau negalėjo grįžti į okupuotą Lietuvą. Rašytojas eruditas, estetinio realizmo atstovas. Kapryje rašytojas tik viešėjo..
Antrasis autorius - Akselis Miuntė (Axel Martin Fredrik Munthe), švedų gydytojas, psichiatras bei rašytojas. Vila Kapryje buvo jo svajonė nuo 18 metų, įgyvendinta tik tada, kai jau sukaupė pakankamai pinigų dirbdamas Paryžiuje ir Stokholme. Vėlgi, ir gyvendamas Kapryje, jis vis dar buvo asmeninis Švedijos karališkosios šeimos gydytojas, prižiūrėjo karalienę Viktoriją, kuri dėl sveikatos gyveno Kapryje.
Knygos apie San Mikelę autorinį honorarą, autorius panaudojo migruojančių paukščių draustinių ir rezervatų steigimui ir prižiūrėjimui Kapryje (Karalienė Viktorija paskatino Barbarosos kalno šlaite įkurti paukščių draustinį) ir Švedijoje.

Polina Žerebcova. Polinos dienoraštis

Sunku rašyti įvadą tokiai knygai. kai pradėjau versti puslapius, pasirodė, kad vėl skaitau Anos Frank užrašus: paaugliškus, kartais naivius, kartais netikėtai brandžius ir labai, tikrai labai sukrečiančius. Tikriausiai dėl to, kad rašo vaikas apie tai, kas tikrai skirta ne vaikams. Apie vaiko bandymą išgyventi priešiškame pasaulyje. Iš tikro priešiškame, kur gatvėje šaudo, o namie - griūna grindys ir  šeima - motina ir dukra gyvena nuolatinėje baimėje - kaimynai gali apiplėšti, į namą gali pataikyti raketa ar sviedinys ir dar dešimtys tikrų pavojų...

Autorė gimė 1985 m. kovo 20 d. daugiatautėje šeimoje Grozno mieste. Mergaitei buvo tik 9 metai, kai prasidėjo karas.... pačiomis pirmomis, gulėdamas ligoninėje žuvo senelis, vienintelis šeimos vyras, tad šalyje, kur dauguma gyventojų musulmonai, moterims itin sunku.

Tačiau žmogus, kuris pasirinko būti tvirtu net ir taikos metu, nėra lengva išgyventi šiuolaikinėje Rusijoje. Teko emigruoti. Nuo 2013 metų Polina Žerebcova gyvena Suomijoje, turi joje politinį prieglobstį dėl persekiojimo Rusijoje.

Draugystė. Šiaurietiškai taip pat: Šaurės šalių bibliotekų savaitei

Šių metų Šiaurės šalių bibliotekų savaitė skirta Draugystės temai. Tai, kad  apie draugystę nuolat kalbame vaikams, tai, kad vertiname patys, lyg ir įprasta. neįprasta, kai draugystės temą randame tekstuose, atkeliavusiuose iš IX amžiaus (užrašyta Egilio saga XIII a. iki tol keliavo iš lūpų į lūpas). Regis, tamsieji, karo ir smurto amžiai, tačiau žmogaus prigimtis nesikeičia - jam reikia draugystės.
Tyrėjai pastaruoju metu sutaria, kad sagos (segja ‘pasakoti, sekti, sakyti’) yra priimtinas šaltinis mentalitetui, socialinei struktūrai, kasdieniam senosios skandinavų visuomenės gyvenimui pažinti, tačiau nepatikimas analizuojant Skandinavijos krikšto ar politinės istorijos klausimus. Visose sagose pasakojama apie praeitį – vienose apie tolimą, netgi mitologinę praeitį, kitose – apie netolimą, apie tokius įvykius, kurių amžininkai, liudininkai ir dalyviai dar tebegyvi tuo metu, kai pasakojama pati saga. Šie pasakojimai apie praeitį – sagos – viduramžiais būdavo mėgstama skandinavų pramoga.
Papramogaukime ir mes - paskaitykime temstant - Egilio sagos ištrauką.

Dzūkijos perlas

Iš Subartonių (nuo Varėnos), per Peterburgą, Kijevą, Baku, Kauną iki Pensilvanijos - tokia rašytojo Vinco Krėvės kelionė. Gimė, mokėsi, blaškėsi per gimnazijas, kunigų seminariją, Filologijos fakultetą, darbą gimnazijose ir universitetuose, veiklą politikoje ir dar daugiau.
Bet svarbiausia veikla - rašytojas. "Krėvė buvo šakoto talento asmenybė. jo požiūris į pasaulį ir žmogų netelpa vienoje koncepcijoje. Orientalistiniuose kūriniuose jis atvirai apmąstydavo gyvenimo prasmės klausimus, traktuodamas juos nirvanos filosofijos aspektu (akcentavo kančios, nerimo, maksimalistinių siekimų vertę žmogaus gyvenime). Istorinėse dramose analizavo pareigos ir asmeninės laimės, individo ir minios, nežabotų aistrų ir žemiško prakticizmo konfliktą, pabrėždamas, jog tikroji būties prasmė - iki dugno išsemti nevilties, ilgesio, džiaugsmo ir svajonių šaltinį, pajusti žmogaus galimybių ribas. Tais kūriniais Krėvė eksploatavo savo intelektualines ir emocines potencijas, realizavo vaizduotėje susiklosčiusią didingos romantiškos asmenybės viziją. Priešingas požiūris - lyg kokia ano požiūrio kontraversija - atsiskleidė novelėse apie "šiaudinės pastogės" buitį. Rašytojas atsiė į paprastą kasdienybę, tiksliau, šiltą ir jaukią savo vaikystę, nušviestą spragsinčių balanų ir apgaubtą paslaptingos gamtos. Toji vaikystė iš laiko distancijos jam galėjo atrodyti dar gražesnė ir idiliškesnė, negu buvo iš tikrųjų. Idilines spalvas tirštino ir nostalgija (daugumą novelių Krėvė parašė gyvendamas Baku)" (Albertas Zalatorius)
  

Kai Vytautas girdė žirgus Juodojoje jūroje...

 

 Šįkart - ne grožinė literatūra. Nors lietuviai visada jautė dvasinį artumą ukrainiečiams, tačiau  kūrinių vertė labai mažai. be abejo, pasakos ir Tarasas Ševčenka (mokęsis, beje, Vilniuje. O Maironis - Kijeve. Taigi 1:1).
Dar versti Olesio Gončaro, Ivano Korsako,  Serhij Žadan kūriniai. Toliau - kaip ir nebūta kultūrinių ryšių, ukrainiečių literatūros, kino. Visi kultūriniai ryšiai sovietiniais laikais turėjo vykti per Maskvą, taip iškreipdami tikrą kultūrų bendravimo esmę.
Pagal knygos koncepciją šis leidinys turėjo tapti savotišku "katalizatoriumi" padedančiu įveikti istorines užmarštis ir paskatinti Ukrainos bei Lietuvos visuomenes įdėmiau pažvelgti į šį konkretų laikotarpį bei jo palikimą. Siekiant tai įgyvendinti visų pirma teko įvertinti priežastis, kurios privedė prie tokios "lietuviškojo" laikotarpio "užmaršties", o taip pat atlikti kruopštų tiriamąjį darbą - t.y. peržiūrėti, kas iš tiesų Ukrainoje sukurta per 200 m. trukusią "Lietuvos epochą". Tuo pačiu keliais štrichais paryškinant Lietuvos ir Vilniaus vaidmenį Ukrainos istorijoje.   

 Skaitome...

Nobelio literatūros premija 2015 metais - Svetlana Aleksijevič

Kasmetinė, laukiama, garsiausia.

Šiemet - Svetlana Aleksijevič. Baltarusių rašytoja.  67 metų autorė buvo pagerbta „už savo polifoninius veikalus, kurie yra paminklas kančioms ir drąsai mūsų laikais“.

Švedų dienraščio „Dagens Nyheter“ kultūros naujienų redaktorius Bjornas Wimanas sakė, kad „jos kūriniai balansuoja ant ribos tarp dokumentikos ir romano – už šį žanrą apdovanojimas dar nebuvo skirtas".

Komiteto, skiriančio Nobelio premijas, atstovė Sara Danius: „Pastaruosius 30-40 metų ji stengėsi apibūdinti sovietinį ir posovietinį žmogų. Tačiau tai nėra įvykių istorija. Tai yra emocijų istorija. Ji mums siūlo labai emocišką pasaulį. Taigi, tie istoriniai įvykiai, apie kuriuos ji rašo savo įvairiose knygose – nuo Černobylio katastrofos iki sovietų karo Afganistane – yra tiesiog dingstis tirti sovietinių ar posovietinių laikų žmogų“.

Rašytoja gimusi 1948 metais Ukrainoje, jos mama ukrainietė, tėvas baltarusis. Su tėvais vėliau apsigyveno Baltarusijoje, čia tapo žurnaliste.

Pirmoji knyga išleista 1985 metais.

 

Pilnas kūrinių sąrašas (rusų kalba, ja rašytoja kuria):

 

«У войны не женское лицо» Минск,1985
Последние свидетели. М., 1985
«Цинковые мальчики» (1989)
«Зачарованные смертью» (белорус. 1993, рус. 1994)
«Чернобыльская молитва» (1997)
«Последние свидетели. Соло для детского голоса» (2004)
«Время сэконд хэнд» (2013)

 

Lietuvių kalba išleistos knygos:

 

• Алексіевіч, Святлана Аляксандраўна (1948-) (Aleksijevič, Svetlana)Černobylio malda : ateities kronika / iš baltarusių ir rusų kalbų vertė Alma Lapinskienė. - Vilnius : Alma littera, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 285 p.
• Алексіевіч, Святлана Аляксандраўна (1948-) (Aleksijevič, Svetlana) Paskutinieji liudytojai : nevaikiški pasakojimai : viduriniam ir vyresniam mokykliniam amžiui / iš rusų kalbos vertė Salomėja Čičiškina. - Vilnius : Vyturys, 1989. - 182 p.

 

Tahir Shah. Kelionė su pačiu savimi

Vėl mūsų mėgstamas autorius. Šįkart - kelionių apybraižos. Teisingiau - nenorėjau pristatinėti dar vienos to paties autoriaus knygos, tačiau po ranka pakliuvęs tekstas galėtų būti ir "prisegtas"  kaip blogo motto. Apie kelionės prasmę ir savęs patirtį.

Apie pasaulio grožį ir skurdą. Apie atsakomybę - sau, pasauliui, ateities kartoms.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gražiausias lietuviškas žodis. Visomis kalbomis

Kaip ir kasmet. Europos kalbų dienai, išmokime nors vieną žodį daugeliu kalbų.

Ar žinote, koks žodis buvo išrinktas gražiausiu lietuvišku? Ačiū. Šis žodis laimėjo. Kaip manau laimėtų ir bet kurios tautos rinkimuose. Tai palankumas kažkam, kas tau padėjo. Tai žodis - santykis su kitu žmogumi. Ir toks žodis  tikrai padėtų kelionėje.

Taigi......

Unikalios Lietuvos vietovės. Biržai

 

 Baltrūnas, Valentinas. Unikalios Lietuvos vietovės / [teksto autorius Valentinas Baltrūnas]. - Kaunas : Šviesa, 2006. - 119 p.

 
Pristatome seriją knygų "Mažieji pasakojimai apie Lietuvą". Ši knygų serija primena enciklopediją, kur kiekvienai temai skiriama keliasdešimt puslapių.

 Jūsų dėmesiui - vienos iš knygų įvadas bei tekstas, pristatantis netolimą Panevėžiui unikalų kampelį - Biržus.
 

Goda Klimavičiūtė. Savas Paryžius

 Tikrus kelionės vadovus turi rašyti ne gidai, ne turizmo vadovai, bet tie, kurie ilgą laiko tarpą gyvena šalyje apie kurią rašo. Tai nebūtinai turi būti studija apie šalį ir jos papročius, tačiau gerai pažinoti šalį iš vidaus niekada ne prošal. Kitaip galima ir pro šalį prašauti, ir kitus suklaidinti ir galų gale pateikti tik oficialiuose turizmo lankstinukuose spausdinamą informaciją. Visada įdomiau pažinti vietinę kultūrą iš vidaus, o ne vien vaikštant specialiai turistams paruoštais takais.

Apie Prancūziją mūsų bloge rašyta jau buvo (sąrašas - apačioje), tačiau nebuvo būtent turistinio vadovo po Paryžių. Rinkdamiesi tekstą, radome, kad ir lietuviai paliko pėdsakus šioje pasaulio sostinėje. Tad žinoma, ir šis skyrius atsidūrė bloge.

 

Skaitome:

 

Goda Klimavičiūtė. Savas Paryžius : [pamatyk, paragauk, pramogauk]. - Kaunas : Obuolys, 2015.  (Kaunas : Spaudos praktika). - 239 p. : iliustr.