Kai kalbame apie pasaulio problemas, dažniausiai mintys nukrypsta į tris karštuosius taškus - taika Ukrainoje, Artimieji rytai ir musulmoniškasis fundamentalizmas bei amžinasis badas Afrikoje. Ir iš viso to išplaukiantys padariniai - migracija, tarptautinis terorizmas ir pan.
Šįkart pristatome kelionės dienoraštį. Autorius - žinomas keliautojas, žurnalistas Dainius Kinderis.
Dainius Kinderis. Atgal į Afriką : [kelionių apybraižos]. - Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Standartų sp.). - 268, [3] p
Kiekvienas knygos skyrius skirtas vis kitai Afrikos šaliai, pradedant Maroku ir vakarine Afrikos pakrante iki pat Pietų Afrikos Respublikos. Autorius įveikė visą kelią netradiciškai, o autostopu, aplankydamas 15 valstybių.
Ši greičiau dokumentinė knyga leidžia pajusti tikrą Afrikos skonį ir gyvenimą, kadangi vietovės - tikrai ne 'nuglaistytos turistinės".
Interviu knygos autorius sakosi pabuvojęs jau 62 šalyse.
Pavydim.
Ir skaitom...
Pratarmė
Prisimenu savo kambarį
sovietiniame name kaimo viduryje. Jame buvo oranžinė medinė lova ir geltona
spinta, prie kurios pritvirtintas kabojo krepšinio lankas. Sienos buvo
išklijuotos pilkais apmušalais, pagražintais raitytais ornamentais. Ant jų buvo
patogu piešti. Iš tiesų piešti nemokėjau ir niekada neišmokau, todėl vingiavau pieštuku
linijas, tai buvo nežinomų, išgalvotų šalių kontūrai. Apskritimais žymėjau
vaizduotės miestus. Per juos vingiavo upės ir šalia tyvuliavo ežerai. Kambario
sienos tapo mano žemėlapiu, mano įsivaizduojamu pasauliu. Taip pradėjau
keliauti. Sienos vis būdavo klijuojamos naujais apmušalais, ir mano svajonių
kelionės tęsdavosi.
Keliauti iš tikrųjų tada dar
negalėjau, bet domėjausi pasauliu ir jo įvairove. Daug ką sužinodavau iš knygų
apie keliones. Jas tempdavau namo iš kaimo mokyklos bibliotekos, kur dirbo mano
mama. Knygos buvo tokios įdomios, kad imdavau ne po vieną, o iš karto po
septynias ar aštuonias. Vėliau, jau pramokęs geografijos, žaisdavau su dėde
Algiu žaidimą. Atsiversdavome pasaulio žemėlapį, šalia supildavome krūvą
saldainių. Vienas sugalvodavo miesto pavadinimą ir įjungdavo chronometrą, kitas
ieškodavo, kol rodyklė sukdavo laiko ratą. Jei miestą rasdavai per minutę,
gaudavai saldainį. Šito žaidimo nebežaidžiu, bet potraukis prie žemėlapių ir
saldainių liko.
Afrika buvo mano svajonė,
bet tada dar labai tolima. Iki dvidešimt kelerių metų keliavau po senąją mažąją
Europą - bent keliasdešimt kelionių ir po Jungtines Amerikos Valstijas.
Amerikietiškų automobiliu skridau nuo vieno vandenyno iki kito, laisvės jausmas
skleidėsi po Hemingvėjaus salas, Teksaso rančas, Didžiojo Kanjono tylą, Las
Vegaso šurmulį. Baigęs Teisės universitetą įkišau diplomą į stalčių ir
išskridau į Tolimuosius Rytus. Iš Honkongo per dešimtį Pietryčių Azijos šalių
skyniausi kelią į Filipinų salyną. Čia tris mėnesius dirbau savanoriu taikos
misijoje gūdžiose Aindanao salos džiunglėse.
Ir štai atėjo laikas
Afrikai. Bet pirmas bandymas buvo nesėkmingas. 2003-iaisiais mataravau kojomis
Alchesiraso (Algeciras) uoste virš Gibraltaro sąsiaurio vandenų, žiūrėjau į
tiršto rūko apgaubtą Afrikos žemyną, bet patekti ten negalėjau. Vis tie
pančiojantys ir susipančioję
įstatymai. Po metų vėl bandžiau. Per sutapimą
tapau pirmuoju lietuviu, bandančiu patekti į Maroką, Lietuvai įstojus į Europos
Sąjungą. Imigracijos pareigūnas nenorėjo patikėti, kad mes Europos Sąjungos
nariai, ir vos nepasiuntė manęs atgal. Jau tada įvyko pažintis su Afrika,
žvilgtelėjau į ją akies krašteliu, bet kuo toliau Maroke važiavau į pietus, tuo egzotiškesnė ir
stebuklingesnė ji man atrodė. Žinojau, kad ten toli, už Sacharos dykumos, verda
gyvenimas, kurį noriu pamatyti, ir dunda būgnai, kuriuos noriu išgirsti,
žinojau, kad noriu pajusti tikrąjį Afrikos pulsą.
Algericas uostas |
Keletą metų užsibuvus
Europoje atėjo laikas leistis į gyvenimo kelionę. Tik kankino kažkoks nerimas,
blaškiausi tarp daugybės taip ir ne, lyg būčiau buvęs tarp gyvenimo ir mirties.
Didžiulis Afrikos žemėlapis ant sienos mano mažyčiame bute Aberdyne buvo pirmas
vaizdas, kurį kiekvieną rytą pamatydavau ir į kurį įsmigusios akys kas vakarą
užsimerkdavo. Spaliui nusidažius auksinėmis spalvomis buvau pasirengęs išvykti.
Tuskulėnų dvaro lubos vieną rytą davė ženklą - laikas: atsimerkęs ant lubų
pastebėjau atšokusį tinko gabalą, kurio kontūrai buvo panašūs į Afrikos žemyno.
Prieš kelionę susipažinau su
žurnalistu iš Pietų Afrikos Respublikos Bendžaminu, tuo metu jis viešėjo
Lietuvoje. Jis nepatikėjo mano užmoju įveikti visą Afrikos žemyną autostopu ir
pėsčiomis, keliaujant nuo šiauriausio iki piečiausio taško, aplankant
vakariausią žemyno vietą Senegale.
- Tave apvogs jau Vakarų
Afrikoje, o Centrinėje Afrikoje nebeturėsi pinigų, - buvo įsitikinęs
Bendžaminas. - Bet jeigu pervažiuosi Afriką autostopu nesumokėjęs už kelionę nė
cento ir pasibelsi į mano namų duris Johanesburge, gausi šimtą dolerių, -
pažadėjo jis.
Štai tokios buvo „šimto
dolerių" lažybos, įkaitinusios mano ambicijas ir kraują.
Kauno apvažiavime ties
Garliava prasidėjo kelionė į Afriką, sustojo pirmas vilkikas, vežantis krovinį
į Lomžą. Vairuotojas net pamiršo žiūrėti į kelią, klausydamasis mano sumanymo.
Vis atsidusdamas lenkas stebėjo mano viltingą žvilgsnį, kai kirtom sieną, ir
sukuždėjo:
-Tu juk grįši...
Į Afriką, į nepakartojamą ir
stebuklingą žemyną, į kitą pasaulį, kur pradėjo kvėpuoti pirmasis žmogus.
Atveriu Afrikos skrynią. Pasaka prasideda.
Marokas
Afrika - pasaulio
civilizacijos karalienė, o šiaurinė jos dalis išdidžiai ir pelnytai nešioja
tviskančią karūną, kurios pagrindinis brangakmenis - Marokas. Maroko Karalystė
- iš Europos lengviausiai pasiekiama Afrikos šalis. Gibraltaro sąsiauris du
žemynus skiria tik 14 kilometrų, arba 40 minučių.
Tanger senamiestis |
Jau trečią kartą lankiausi šiauriausiame
Maroko uoste Tanžere (Tanger), žinojau, kas yra už kiekvieno kampo, kas
pasiūlys mėtų arbatos, o kas - hašišo. Tanžeras - žemynų kryžkelė - yra matęs
visko: ispanų konkistadorų, dykumos maurų, Viduržemio jūros piratų. Aukšta
gynybinė siena byloja, kad gintis tikrai būta nuo ko.
Trečias kartas Tanžere,
trečias kartas Maroke. Kad ir kaip dievinu šią šalį, nutariau nesibrauti gilyn
į aukštas Sacharos kopas ir didingus Atlaso kalnus, išvengti „skraidančių"
Feso (Fės) kilimų ir Marakešo (Marrakesh) kaktusų. Norėjau keliauti tik palei
vėjingą Atlanto vandenyną, neišleisti jo iš akių, kol pasieksiu Mauritaniją.
Skubėjau, bet Marokas mane sulaikė penkiolika dienų...
Spalio 24-oji buvo paskutinė
ramadano diena. Visą mėnesį pasninkavę ir nuo visų malonumų susilaikę,
musulmonai paskutinę ramadano dieną šventė ir stengėsi atlikti kuo daugiau gerų
darbų, kad kuo daugiau pliusų pažymėtų jiems Alachas.
Tanžeras buvo apniukęs ir
beveik visą dieną lijo. Štai tau ir Afrika! Marokietis žurnalistas uoliai rinko
ramadano pliusus. Ir nuo lietaus svetimšalį išgelbėjo, ir iki sostinės Rabato
pavežė.
Šlapiame Rabate klaidžiojau
po Agdalo rajoną, kur susitelkusios visos gretimų ir tolimųjų šalių ambasados.
Dauguma iš jų net ir po ramadano švenčių apsvaigusios nuo nesibaigiančios
siestos buvo užrėmusios duris, o Mauritanijos ambasada net išsikėlusi į
Kasablanką (Casablanca). Išvykdamas tikėjausi, kad kelionė bus ne vien
bastymasis po ambasadas ir konsulatus, tačiau šiuolaikiniam keliautojui tai
barjeras, kurį reikia peršokti.
Tanger naujojo miesto aikštė |
Kartu su manimi pas
amerikietį Trentą, jau keletą metų gyvenantį Maroke, apsistojo ir anglas Polas
iš Lankasterio. Anglas Maroke ketino svečiuotis tik kelias savaites ir niekada
nebuvo keliavęs autostopu trečiojo pasaulio šalyse, todėl pasiūliau jam naujų
išbandymų.
Rabato greitkelis alsavo
karščiu. Anglų patarlė sako: „Tik išprotėję šunys ir anglai ligoniai eina į
vidudienio saulę." Kas iš mūsų buvo anglas ligonis, nereikėjo spėlioti,
na, o man teko išprotėjusio šuns vaidmuo.
Išlipome judriame
greitkelyje ties Muchamedijos (Mohammedia) miesteliu. Dienos tikslas buvo al
Džadida (El-Jadida), aplenkiant didžiausią Maroko miestą Kasablanką. Greitkeliu
ėjome į tinkamą automobiliams stabdyti vietą ir kalbėjomės apie pavojus
keliaujant autostopu.
- Ar yra atsitikę kas nors tragiška ar bloga
keliaujant tokiu būdu? - neramiai paklausė anglas ligonis.
Mano atsakymas buvo trumpas,
tiesiog nesistengiau prisiminti nedidelių nesklandumų, kurie galų gale būdavo
gera ir pamokoma patirtis. Pavojingų gyvybei momentų pasitaiko beveik
kiekvienos kelionės metu, bet dėl to nekaltinu keliavimo būdo.
Tirštas rūkas lėtai slinko
virš skurdžių krūmokšnių, už kurių buvo matyti lūšnynų stogai. Palei greitkelį
slampinėjo išstypęs paauglys, apdriskęs ir apsvaigęs.
- Amerikano, amerikano! - šaukė jis ir kišo
paspausti paliegusią ranką.
To jam neužteko, pradėjo
eiti paskui mus, svaidydamas kandžias replikas ir seilėdamasis lyg koks
merdintis narkomanas. Eiti priekyje, kai už nugaros sėlina neaiškių kėslų
turintis valkata, nenorėjome. Jautėmės lyg tundroje dvi avys, kurioms už
nugaros išbadėjęs ir nukraujavęs vilkas. Sustojome. Sustojo ir jis. Atsisėdo
ant kelio pertvaros, išsitraukė polietileninį maišelį ir pradėjo uosti dar
vieną klijų dozę, po jos visiškai apsvaigo, akys išsiplėtė, seilės ėmė tikšti į
šalis. Narkomanas dar kartą pabandė prieiti prie mūsų ir užmegzti artimesnį
kontaktą, bet neleidome jam perlipti per kelio pertvarą. Supykęs suvaitojo,
pasilenkė ir pakėlė sudaužyto butelio šukę. Gestas, kurį jis mums parodė, buvo
aiškus - perrėšiu gerkles. Atsitraukėme. Narkomanas savęs nekontroliavo,
pagautas afekto ir įpykdytas jis buvo kaip kamikadzė, galintis padaryti bet ką.
Perėjome į kitą kelio pusę, manėme, kad nebeseks iš paskos. Ne tik sekė, bet ir
pradėjo vytis mosikuodamas šiurpą keliančia aštria šuke. Jis net šiek tiek
pagudravo. Bėgo pasalomis dviejų greitkelio juostų viduriu, kur buvo prisodinta
krūmų. Mes jo nematėme ir nežinojome, kur yra, užpulti jis galėjo kiekvieną
akimirką, todėl nestovėjome, ėjome. Galiausiai jis iššoko iš slėptuvės, perbėgo
į mūsų kelio pusę ir tekinas pasileido į taikinį. Iš šono turbūt keistai
atrodėme: du blyškiaveidžiai, net susilenkę bėgantys su atgal tempiančiomis
didelėmis kuprinėmis, o iš paskos lyg čiabuvis žmogėdra su ietimi, savo aukas
ant iešmo pietums pamauti medžiojantis tamsus žmogus. Anglas nebepajėgė greitai
lėkti. Sustojo, apsisuko ir pradėjo galynėtis su užpuoliku - stvėrė jam už
riešo. Išbėgau į kelio vidurį, mosikuodamas rankomis stabdžiau pravažiuojančias
mašinas. Viena iš jų sustojo, vairuotojas čiupo telefoną ir paskambino
policijai, tada narkomanas atitoko ir pasišalino, lėtai, vos vilkdamas kojas,
nusivylęs, lyg krepšinio žaidėjas, gavęs penktą pražangą.
Policija neatvažiavo. Tik
kelių priežiūros tarnyba. Per vargus įsiprašėme į jų ankštą automobilį ir
dingome iš nelemtos vietos, o pro lango kraštelį tolumoje mačiau vis dar
sunkiai kojas velkantį Muchamedijos kaimo erelį.
Tik atvykę į al Džadidą sumėtėme
kuprines Hotel France viešbučio kambaryje. Jis buvo labai panašus į kitus
didžiųjų Maroko miestų viešbučius, įsikūrusius medinose - musulmoniškuose
senamiesčiuose: ilgi ir tamsūs koridoriai, daug aukštų, dideli ir tušti
kambariai su plačiomis lovomis ir aukštomis lubomis, vos varvantis šaltas
vanduo miniatiūrinėje kriauklėje ir miniatiūriniai langeliai. Pritvinkę neigiamų
emocijų patraukėme į al Džadidos senamiesčio užkampius, vietas, kur renkasi tik
vietos žmonės. Tik čia įmanoma rasti susibūrusius marokiečius vyrus, čia jie
linksminasi - lošia domino, kortomis, mėto kauliukus ir geria ne arbatą, o alų.
Prisistato ant stalo daug mažų buteliukų Casablanca alaus ir pasigeria. Vartoti
svaigiuosius gėrimus musulmonui - nuodėmė, kaip žaibas į medį, nesvarbu, vienas
gurkšnis ar keli litrai draudžiamo skysčio, todėl jie naudojasi proga. Jeigu
jau geria, tai iki žemės graibymo, kad žinotų už ką atgailauti. Tarp tokių
kauštelėjusių musulmonų pasišnekėjome su
Polu, kaip iš tikrųjų tokioje situacijoje, kai užpuola, reikėtų elgtis, pulti į
ugnį ar bandyti ramiai viską užglaistyti. Tik bėda, kad tokiu atveju veikia
instinktai, o ne protas.
Susivokę, kad visko galima
tikėtis ir Maroke, patraukėme saulės kepinamu keliu tolyn į pietus. Pro vis
retėjančius miškus, plynus geltonus laukus ir didžiules fosfatų gamyklas, kurių
kaip grybų po lietaus buvo pridygę tarp al Džadidos ir Safio (Safi). Vagonų
vagonai fosfatų važiuoja iš Vakarų Sacharos į monstriškas Vidurio Maroko
gamyklas, amžinai padengtas baltu mineralų dulkių sluoksniu. Fosfatų kvapo
prisisunkęs visas oras ir dar sumišęs su sardinių kvapu, tikru šio regiono
simboliu. Safio žvejai pagauna daugiausia sardinių pasaulyje, tad kur eisi, kur
pažvelgsi - sardinės, sardinės, sardinės. Taip ir norisi kartoti šio miesto
vardą - safi, safi, safi (arabiškai tai reiškia „užteks, užteks, užteks").
Ištuštėjusiame kelyje tarp
sardinių miesto Safio ir kosmopolitiškosios as Suvairos (Essaouira),
tarpukalnių lygumomis ir plynaukštėmis, kurios šalia vandenyno virsdavo
skardžiais, praburgzdavo tik senamadiški Grand Taxi - mėlyni mersedesai,
kuriuose sėdėdavo net po septynis keleivius. As Suvaira, arba Esa, - taip
miestą vadina vietiniai, - tai riba tarp arabiškojo ir berberiškojo Maroko. Nuo
senų laikų Šiaurės Afrika priklausė tikriesiems jos gyventojams berberams. Pradėję
didinti prekybą vergais ir pramindami naujus dykumų kelius arabai išplėtė savo
imperiją iki pat Atlanto vandenyno pakrantės. Berberai buvo išvyti iš miestų ir
iki šiol daugiausia jų gyvena kalnuose ir dykumose. Kalnuose gyvena amazigų,
šlechų ir tešlehitų gentys, dykumoje - klajokliai tuaregai. Berberai išsaugojo
savo kultūrą ir kalbą, nors išvyti iš namų turi bendrauti arabiškai arba
prancūziškai. Jie yra žinomi kaip gerieji Šiaurės Afrikos žmonės, niekada
nesivertę prekyba, todėl neišmokę sukčiauti ir pelnytis iš visko, ko tik galima
griebtis. Jie verčiasi žemdirbyste, augina datules, alyvuoges. Datulės yra
pagrindinė dykumos eksporto prekė. Kasmet iš Maroko Sacharos oazių
eksportuojama 90 tūkstančių tonų datulių, kurias brandina apie penkis milijonus
medžių, kiekvienas iš jų vaisius veda 150 metų. Apie datulių palmes sakoma, kad
jos galvą laiko ugnyje, o kojas vandenyje. Berberai dykumose gano dideles
kaimenes kupranugarių, o kalnuose - bandas avių, kurios dažnai aklinai užtveria
kalnais vingiuojančius serpantinus.
As Suvaira - miestas,
kuriame gyvena berberai amazigai. Miestas nuo vandenyno pusės apjuostas
gynybine siena, už kurios dantytų bokštelių slėpėsi patrankos. As Suvaira
berberų kalba reiškia „vėjuotas miestas". Nenuostabu, kad smėlėtose
pakrantėse į padangę kyla gausybė aitvarų.
Prie as Suvairos kryžkelės
turėjom išsiskirti. Anglas ligonis pasuko į Marakešą, išprotėjęs šuo - į Agadyrą
ir gilyn į Juodąją Afriką. Abiem iki tikslo buvo po tiek pat - 275 kilometrus,
todėl įdomumo dėlei nutarėme palenktyniauti, kas greičiau. Anglas lietuviškai
sudainavo „Rodyk, ką moki", pamojo ranka ir nuėjo prie savo kelio. Jam vis
dar pėdinant į stovėjimo vietą, šūktelėjau. Jis atsisuko ir pamatė, kaip aš
nurūkstu greita mašina.
Bet viskas greit pasikeitė.
Anglą aplankė debiutanto sėkmė. Po trijų valandų jis jau gėrė savo mėgstamą
marokietišką kavą Marakešo kavinėje, o aš pėsčiomis kulniavau vingiuotais
paatlančio serpantinais, nematydamas nei žmonių, nei automobilių. Į žemus
medžius kabarojosi ožkos - įsigudrindavo net užšokti ant nusvirusių šakų. Tie
medžiai vadinami arganais, o ožkos - argano ožkomis, nes be arganų neišgyventų,
daugiau ką ėsti šiame krašte nėra. Visiškai kitaip be ožkų būtų arganams, jie
tikrai suvešėtų.
Vaizdas į Atlaso kalnus ir dykumą |
Pralaimėjau anglui ligoniui
lažybas net dvi valandas, bet buvau Pietų Maroke, Agadyre, kuris buvo baisiai
nuniokotas per praeito šimtmečio žemės drebėjimą. Dabar miestas atstatytas, bet
mažai viliojantis. Pakrantėje stūkso didžiausi viešbučiai, padangę vienas po
kito raižo laineriai, turistų antplūdis milžiniškas.
Perkopus aukščiausius
Šiaurės Afrikos Atlaso kalnus, žalias pievas pakeitė pilkos ir rusvos spalvos
kraštovaizdis ir karšto vėjo gūsiai iš dykumos.
Čia jau daug smėlio ir
dulkių, daugiau egzotiškų, tik iš pasakų įsivaizduojamų žmonių - berberų, kurie
nuo dykumos dulkių tvirtai apsivynioja galvas. Kaip smėlio kristalai negali
patekti į mėtų arbatos stiklinę, apsaugotą putų vainiko, taip jie negali
prasiskverbti iki berbero plaukų, saugomų turbano. Matyti ir jausti dykumą -
likimo dovana. Girdėti vienišo erelio klyksmą, šiurenantį vėją, regėti su
stipriausiomis gamtos jėgomis besikaunantį kaktusą.
Smėlis, deginantis smėlis.
Visur, kiek tik nuo tirštų dykumos dulkių primerktos akys aprėpia. Karamelės
spalvos kopų kauburiai primena banguojančią jūrą, dykuma, švilpiančių vėjų
pustoma, kaskart keičia formą, virsta vis kitokiu pavidalu. Čia susitinka
vėjas, smėlis ir saulė lipdyti ir šlifuoti aukštų kaip minaretai skulptūrų.
Ieškant informacijos apie
Šiaurės Afriką, užkliuvo keistas faktas: Egipte vaikai akmenimis apmėto
dviračiais keliaujančius žmones. Atrodo, nėra ko baimintis - Egiptas dar toli,
o aš juk ir be dviračio. Vaikai Šiaurės ir Vidurio Maroke beveik nekreipia
dėmesio į keliautojus, o dažnai jų ir prisibijo. Tačiau perkopus Antiatlaso kalnus
yra kitaip. Kalnuose ožkas ganantys vaikai jau rėkdavo pavymui lyg bandydami
užgaulioti ir pasišaipyti.
Gamtos fone paskendęs
tamsiai raudonos spalvos statinių Guelmimo (Guelmim) miestelis vadinamas
vartais į Sacharą. Užmiestyje į akis pradėjo lįsti keletas įkyrių vaikų,
prašančių „stilo" (rašiklių). Apdalyti visų Maroko vaikų rašikliais
negalėjau, todėl nuginiau juos šalin. Bet po kelių akimirkų gavau įspėjimą -
visai šalia manęs praskriejo nedidelis akmuo. Atsisukau, o niekšelių jau nė
kvapo!
Bet čia buvo tik pradžia.
Priekyje pasigirdo skardus klyksmas (kažkas jau pastebėjo iš tolo
geltonuojančius mano plaukus), ir po kelių akimirkų jau buvau apsuptas minios
laukinukų. Prasibrauti pro tokias „gyvas džiungles" neįmanoma: eisi pirmyn
ar atgal - jie vis tiek seks iš paskos! Pravažiuojančios mašinos šiek tiek
prasklaido įkyruolių minią, jie atsitraukia. Atsitraukę visi susiranda po
akmenį ir šveičia į mane lyg į kokį taikinį. Atsisuku į juos nugara, kad
kuprinė nors kiek užstotų nuo akmenų krušos. Vis dėlto vienas šovinys pataiko
man į koją. Dalis tolimosios
artilerijos šovinių kliūva pravažiuojančiam automobiliui. Iššokęs vairuotojas pats
griebė akmenį. Nustėrau. Į mane mes? Ne, metė į vaikus, ir šie kaip triušiai
pasileido bėgti laukais.
Vairuotojas Bugregregas ne
tik parvežė mane atgal į miestą, bet ir pakvietė nakvoti į savo namus. Į smėliu
užpustytos gatvės raudoną namą tą vakarą įtartinai dažnai užeidavo daug svečių.
Pietų Maroko berberai labai broliški ir nuoširdūs žmonės. Bet to vakaro dažni
vizitai, manau, turėjo kitą priežastį...
Berberų moterų kasdienybė |
Toliau į pietus nuo Guelmimo
plyti beribė niūri dykuma. Saulės išdeginto, nesvetingo, bet kartu didingo
peizažo įkvėptas prancūzų lakūnas ir rašytojas A. de Saint-Exupery, tarpukario
metais tarnavęs oro pajėgose, sukūrė garsųjį veikalą „Mažasis princas".
Bugregregas dirbo cemento
išvežiotoju, todėl kasdien važiuodavo į Tantaną (Tan-Tan) už pusantro šimto
kilometrų nuo Guelmimo ir atgal. Daugiau eiti tuo keliu nebenorėjau,
Bugregregas buvo tikras išsigelbėjimas. Išlipau Tantane. Žygiuodamas į užmiestį
saugojausi vaikų. Negali būti, bet jie man įvarė tikrą paranoją! Eidamas
Tantano užmiesčio žiedu staiga pamačiau iš aukštai atskriejantį akmenį. Tik ne
tai! Susigūžiau. Nieko. Pakėliau galvą. Ten buvo tik kregždė, skraidžiojanti
pažeme ir ore krintanti kaip tikras akmuo...
Asfaltuotas kelias,
jungiantis Maroką ir Mauritaniją, - pirmasis itin didelis išbandymas keliaujant
autostopu. Jis vingiuoja palei vandenyną, todėl pasiklysti neįmanoma. Konvojaus
laikai baigėsi, ir nepriklausomi keliautojai nebėra varžomi. Kasdien nuo
karščio garuojančios dykumos kelią šturmuoja perkrauti sunkvežimiai, kurių
ankštose kabinose, be vairuotojo, dar sėdi po penkis ar net šešis keleivius.
Autostopas čia įprastas būdas keliauti. Todėl miesto pakraštyje tenka
konkuruoti su kitais keliautojais, pirštais bandančiais paaiškinti
vairuotojams, ko jie nori. Kelyje daugybė policijos postų, ypač artėjant prie
Vakarų Sacharos. Pareigūnai tikrina visų automobilių vairuotojų dokumentus ir
ima kyšius iš beveik visų sunkvežimių vairuotojų, viršijančių leidžiamą
krovinio svorį.
Kelias per Vakarų Sacharą
žudančiai monotoniškas. Keliaujant iš akių nedingsta vandenynas ir iš niekur
atsiranda pavieniai vėjyje plazdantys žydri apsiaustai. Dykuma lygi kaip
stalas, su krūvomis akmenų ir kupranugarių kaimenėmis, žvejų kaimeliais pakrantėje.
Šių dienų nomadai (klajokliai) vis dar gyvena dykumoje, bet vietoj kupranugarių
vis dažniau pasibalnoja landroverius. Kuo toliau į dykumą Mauritanijos link,
tuo karštesnė darėsi saulė, retesnis transportas. Kas valandą pro šalį
prapūškuodavo keli vos gyvi sunkvežimiai. Jų pasirodymas sukeldavo didžiulį
džiaugsmą ir krykštavimą, lyg į negyvenamą salą atplaukiantis laivas. Deja,
vairuotojai Vakarų Sacharoje už ilgą kelionę jau prašė nemenko atlygio.
Išlaukęs tinkamo momento jau
sėdėjau bumpsinčiame berbero Hafado automobilyje. Jis važiavo itin greitai, ir
aš galėjau ironiškai mojuoti manęs nepavežusiems vairuotojams.
Vakarų Sacharai yra iškilusi
tapatybės problema. Regionas ilgą laiką buvo Ispanijos kolonija, kad būtų
lengviau administruoti šalia esančias Kanarų salas ir raustis fosfatų
kasyklose. 1975 metais Vakarų Sacharą okupavo Marokas, jam iki šiol ir
priklauso. Tačiau visiškai nejusti marokietiškų tradicijų, nepaisant daugumos
čia gyvenančių etninių marokiečių. Po Maroko invazijos į Vakarų Sacharos
regioną dauguma etninių gyventojų - sacharavių -paliko šalį ir tremtyje
Pietvakarių Alžyre įkūrė Sacharos Arabų Demokratinę Respubliką. Iki šiol
Tindufo (Tindouf) miestas yra vienas didžiausių pabėgėlių centrų pasaulyje,
prižiūrimas Polisario fronto sukilėlių.
Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat:
Marokiečių literatūra
Kūriniai apie Maroką:
Marokas. Tūkstančio pasakų karalystė
1 komentaras:
Man tai labai patiko Kalifų rūmai knyga, tikrai verta dėmesio buvo :)
Rašyti komentarą