Goda Klimavičiūtė. Savas Paryžius

 Tikrus kelionės vadovus turi rašyti ne gidai, ne turizmo vadovai, bet tie, kurie ilgą laiko tarpą gyvena šalyje apie kurią rašo. Tai nebūtinai turi būti studija apie šalį ir jos papročius, tačiau gerai pažinoti šalį iš vidaus niekada ne prošal. Kitaip galima ir pro šalį prašauti, ir kitus suklaidinti ir galų gale pateikti tik oficialiuose turizmo lankstinukuose spausdinamą informaciją. Visada įdomiau pažinti vietinę kultūrą iš vidaus, o ne vien vaikštant specialiai turistams paruoštais takais.

Apie Prancūziją mūsų bloge rašyta jau buvo (sąrašas - apačioje), tačiau nebuvo būtent turistinio vadovo po Paryžių. Rinkdamiesi tekstą, radome, kad ir lietuviai paliko pėdsakus šioje pasaulio sostinėje. Tad žinoma, ir šis skyrius atsidūrė bloge.

 

Skaitome:

 

Goda Klimavičiūtė. Savas Paryžius : [pamatyk, paragauk, pramogauk]. - Kaunas : Obuolys, 2015.  (Kaunas : Spaudos praktika). - 239 p. : iliustr.

  

 

Žemaitėja. Žemaitee. Žemaitė

Dar XIX amžiuje kreipimuose buvo rašoma "Broliai lietuviai ir žemaičiai". Kaip? Žemaičiai - ne lietuviai? Žemaičių vyskupija, Žemaičių... ? Panašu, kad bent iki XX amžiaus pradžios Žemaičiai ir nelaikė savęs lietuviais... Dar Simono Stanevičiaus pasakėčioje "Arklys ir meška" (Aukštaitijos ir Žemaitijos simboliai) susitinka prie ribos - Nevėžio upės kaip ribos, skiriančios šiuos regionus.

Žemaitijos istorija turtinga ir įdomi. Verta paskaityti nors trumpą interviu.

Skaitymui parinkome rašytoją, kuri slapyvardžiu pasirinko regiono pavadinimą - Julija Žymantienė - Žemaitė.
XIX amžiaus antroje pusėje, po 1863 metų sukilimo nuslopinimo, pirmiausia rūpintasi lietuvių tautos ir kalbos išlikimu, kultūros ir literatūros klausimai tarsi nustumiami į šalį. Literatūros raida įtrūksta. Primirštama Lietuvos – Lenkijos laikotarpiu lotynų bei lenkų kalbomis kurta literatūra, sunkiai prieinami tampa ir senesni lietuviškai rašyti kūriniai. Tačiau atgimstant tautai, atgimsta ir literatūra. Žemaitė priklauso rašytojų, kuriančių naują lietuvių literatūrą, kartai. Jos kūryba išauga iš valstietiškos aplinkos, išsiskiria kaimiška tematika, remiasi gyva liaudies šneka. Tuo ji tarsi nutraukia ankstesnių lietuvių kalba rašiusiųjų autorių – Kristijono Donelaičio, Mikalojaus Daukšos, Antano Baranausko – tradiciją, kurie rėmėsi daugiau iš antikos paveldėta retorikos ir poetikos taisyklėmis,  netgi sakinio struktūra primena lotynų kalbos struktūrą.
Tekstas - nei pirmasis, nei žinomiausias (gerokai populiaresni, labiau vertinami - "Marti", "Petras Kurmelis". Kaip ir Aukštaitijos rašytojo (Vaižganto) atveju ieškojome kūrinio, kuris atspindėtų krašto etnografinius savitumus. Žemaitiški tekstai po nuotraukomis - iš feisbuko grupės "Žemaitėja"

Dainius Kinderis: Atgal į Afriką

Kai kalbame apie pasaulio problemas, dažniausiai mintys nukrypsta į tris karštuosius taškus - taika Ukrainoje, Artimieji rytai ir musulmoniškasis fundamentalizmas bei amžinasis badas Afrikoje. Ir iš viso to išplaukiantys padariniai - migracija, tarptautinis terorizmas ir pan.

Šįkart pristatome kelionės dienoraštį. Autorius - žinomas keliautojas, žurnalistas Dainius Kinderis.

Dainius Kinderis. Atgal į Afriką : [kelionių apybraižos]. - Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Standartų sp.). - 268, [3] p

Kiekvienas knygos skyrius skirtas vis kitai Afrikos šaliai, pradedant Maroku ir vakarine Afrikos pakrante iki pat Pietų Afrikos Respublikos. Autorius įveikė visą kelią netradiciškai, o autostopu, aplankydamas 15 valstybių.

Ši greičiau dokumentinė knyga leidžia pajusti tikrą Afrikos skonį ir gyvenimą, kadangi vietovės - tikrai ne 'nuglaistytos turistinės".

Interviu knygos autorius sakosi pabuvojęs jau 62 šalyse.

 

Pavydim.

 

 

Ir skaitom...

 

Misija: Somalis

 

Naujos knygos - džiaugsmas kiekvienam skaitytojui. Nauja kelionių knyga - nauja patirtis, nauji įspūdžiai. Šįkart - labai vyriška kelionė ir labai vyriški įspūdžiai - Aivaro Pliatkaus "Misija: Somalis" (Vilnius, Alma littera, 2015). Kelionė - ne įspūdžių ieškojimas, bet darbas ginti  laivus nuo piratų. Tai, ką perskaitome tik žiniasklaidos žinutėse - "pagrobė",  "paėmė įkaitais" - šįkart pamatyta iš arti. Ir rūsti realybė karių ir jų šeimų - ilgi išsiskyrimai ir vienas kito palaikymas. Autorius pristato knygą taip: "Somalis – ne silpnų nervų žmonėms, bet aš ir mano vyrai buvome pasiruošę iššūkiams. O su rutina kovojau rašydamas dienoraštį."

 

 

 

 

 

Skaitome...

 

 

Panevėžio akmenys

Birželio pradžia - kaip ir dvynių ženklas - labai dvipusis. Vasara dar neįsibėgėjo, imtis atostogų dar nesinori, bet knieti papramogauti, pakeliauti. Juolab - mokykliniams vaikams jau atostogos, reikia naujų įspūdžių ir laiko su jais. Siūlome mažą kelionę gimtajame mieste. O ta pačia proga - Laimučio Vasilevičiaus knygą "Panevėžio akmenys".

Arvydas Juozaitis. Kraštai ir žmonės. Azerbaidžanas

Pristatome dar vieną Arvydo Juozaičio kelionių apybraižų knygą

„Kraštai ir žmonės“. Joje  surinkti įvairiu metu rašyti tekstai. Pirmasis datuotas 1991 metais, paskutinieji – 2014-aisiais. Kai kurie jau publikuotai Lietuvos spaudoje, dalis spausdinama pirmąjį kartą.

Knygoje pristatomos  pasaulio  šalys ir pateikiami 29 žmonių portretai. pats knygos išdėstymas jau pateikia autoriaus požiūrį - šalis yra svarbesnė nei žmogus. 

 Skaitymui parinkome ištrauką apie Azerbaidžaną. Nors Kaukazo šalys ir kelionės į jas Lietuvoje yra pakankamai populiarios, tačiau omenyje dažniausiai turima Gruzija arba Armėnija, tikriausiai kaip kultūriškai artimesnės (jos - krikščioniškos, Gruzija - pravoslavai, Armėnija priklauso apaštališkajai krikščionybei). Azerai - taip save vadina šios šalies gyventojai - daugiausia musulmonai.

 

 

Juozaitis, Arvydas.

Kraštai ir žmonės : [grožinė eseistika]. - Vilnius : Alma littera, 2015 (Vilnius : Spauda). - 511 p. : iliustr., portr.

 

Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios ... : Keliaujame Suvalkijoje

Suvalkija. Kraštas, kur lietuvių kalba įgavo savo formą. O gal reiktų sakyti - kur žmonės kalba ne tarmiškai, o bendrine kalba?  Didele dalimi irgi teisingai.
Po III Žečpospolitos padalijimo 1795–1807 m. buvo Prūsijos karalystės provincija, vėliau, 1807–1815 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1915 m. – Lenkijos karalystei Rusijos imperijoje, po 1863 metų sukilimo tapo  Suvalkų gubernijos dalimi. 1808–1940 m. Užnemunėje galiojo Napoleono kodeksas. Užnemunėje 1808 m., anksčiau nei likusioje Lietuvoje, panaikinta baudžiava, čia anksčiau ėmė klostytis nauji ekonominiai  santykiai,  formuotis lietuvių inteligentija. XIX a. II pusėje Užnemunė buvo lietuvių tautinio judėjimo centras, davęs Lietuvai daugybę kultūros žmonių.
Ką davė Suvalkija Panevėžiui? 
Vyskupą J. Preikšą, mokytoju dirbusį Joną Jablonskį, ir žinoma, Salomėją Nėrį.

Apie pastarąją, dirbusią mokytoja toje pat gimnazijoje, kur pusšimčiu metų vėliau teko mokytis, pasakoja ir buvę mokiniai, ir amžininkų užrašyti liudininkai.

Panevėžyje ji buvo dievinama mokytoja, paslaptingoji poetė. Visi kiti dramatiškieji gyvenimo  posūkiai ir dalyvavimai bus vėliau, o kol kas ji - poetė. Panevėžyje. 

Skaitymui parinkome:
Alekna, Viktoras. Salomėja : [biografinė apybraiža]. - Vilnius : Dienovidis, 1996 (Kaišiadorys : A. Jakšto sp.). - 359 p

Iter Vitae arba gyvenimo kelionė aplink pasaulį

 Savickaitė E., Kazlauskis K.

Iter vitae, arba Gyvenimo kelionė aplink pasaulį. - Vilnius : Alma littera, 2015 (Vilnius : Spauda). - 383 p., [20] iliustr. lap.

  Vartydama  knygą suvokiau, kad norėčiau ją įtraukti į skaitomųjų sąrašą - vasarai.

Dar daugiau dėmesio skirta vidinei kelione - po save, po bendražygį. Tam skirti ir tylos laikotarpiai, ir nuokrypiai į vidines būsenas, kurias sukelia sutikti pakeleiviai ir vietiniai gyventojai. Knyga - lyg ir keliautojų dienoraštis, tačiau didžiausia dėmesio dalis krinta ne į lankomos vietovės materialųjį pasaulį, bet į žmones, jų kultūrą ir tradicijas.

Skaitymui parinkome ištrauką apie kelionę po Turkiją - vieną populiariausių lietuvių atostogų maršrutą. Ištraukoje rasite ne tik visiškai ne turistinę Turkiją, bet ir galėsite palyginti savo įspūdžius iš "nublizgintosios" ir paprastos šalies, iš Europos gyventojams pritaikyto komercinio krašto ir turkų tradicijų bei gyvenimo būdo.

  

Šimtasis įrašas. Aišku gimtasis Panevėžys

Negalime nepaminėti Panevėžio šimtuoju šio blogo įrašu,  tiesiog negalime. Todėl, kad tai Panevėžys, todėl, kad kalbant apie tėvynę, pirmiausia turima omeny tai, kas artimiausia. Vieta, kur tau viskas artima. Kur žinai, už kurio kelmo turi augti baravykas. Vieta, kur žinai kiekvienos šeimos istoriją. Netgi jų senelių. Nes ten, ko gero, giminės. Penktos ar dar tolimesnės eilės. Todėl visokios istorijos eina iš lūpų į lūpas.

Aukštaitiški deimančiukai

2015 metai Lietuvoje paskelbti etnografinių regionų metais, tad turime galimybę pasižvalgyti Lietuvoje,  kaip kad praėjusiais metais žvalgėmės pasaulyje. Kaip ir dera tikriems patriotams, pradedame nuo Aukštaitijos. Panevėžys, kaip žinia, mėgsta save tituluoti Aukštaitijos sostine. Gi 1398 me­tais Vy­tau­tas su or­di­nu pa­si­ra­šė su­tar­tį, ku­rio­je Že­mai­ti­ja nu­brė­žia­ma iki Ne­vė­žio. Šia su­tar­ti­mi Ne­vė­žis iki pat XVIII am­žiaus pa­bai­gos ta­po pa­grin­di­ne li­ni­ja, ski­rian­čia Že­mai­ti­ją nuo Lie­tu­vos. Ir Simonas Stanevičus mini arklį ir mešką, (Aukštaitijos ir Žemaitijos simbolius) susitinkančius prie Nevėžio...
Antra vertus, etnografinių regionų ribos visada neaiškios, juk kitapus upės ar girios gyvenantys žmonės ne taip labai ir skiriasi. Gal kiek kitaip vadina pOnčius ar žŲsis... Bet atitekėjusi marti ir savo vaikus išmokys kitaip vadinti lOngus ar lUngus...