Paryžiaus poezija. Polis Eliuaras

Kartais į galvą šauna kokia netikėta mintis. Ypač pavasarį. Ypač - apie poeziją. Šį kartą - prancūzišką poeziją, vis tik esame Lietuvos kultūros sostinė. Eilėraščius parinkau atspindinčius tai, kas sklando ore - karą ir meilę..

 Polis Eliuaras (1895 - 1952) gimęs (kaip Eugène Émile Paul Grindel) ir augęs Paryžiaus priemiestyje - Sent Deni. Tame pačiame miestelyje, kur buvo karūnuojami ir laidojami Prancūzijos karaliai. Bet šįkart ne apie tai.

Šįkart apie poetą, kurio gyvenimą pakeitė liga - tuberkuliozė, tad, nutraukęs mokslus, išvyko į sanatoriją. Ten sutiko ne tik savo būsimą žmoną "Galą", bet ir parašė pirmuosius eilėraščius. Iš karto po to sekė pažintis su Andre Bretonu ir Lui Aragonu. Ir šie žmonės buvo naujo kultūrinio judėjimo dadaizmo, vėliau peraugusio į siurrealizmą, epicentre.

Éluard, Paul (1895-1952) (Eliuaras, Polis). Lyrika / Eliuaras Polis ; iš prancūzų kalbos vertė T. Rostovaitė, A. Drilinga. - Vilnius : Vaga, 1976. - 99 p.

IŠ KNYGOS „EILĖS TAIKOS METUI" (1918)

„Apakintas pasauli, apkurtintas pasauli!“

I

Visos moterys jau laimingos —

Vyrai grįžo iš karo, saulę parnešdami,

Ir pripildė namus šilumos.

Jie šypsos ir labas pasako kasryt,

Savo stebuklą apkabindami.

II

Krūtinė tava taip grakščiai išlenkta,

O brangioji, mielesnė dabar, nei tada,

Kai su juo ir su juo, ir su juo aš ėjau

Ir gyvenimą mūsų — ginklą nešiau.

III

Išsisklaidę visuos kraštuose

Mano draugai,

Štai prie stalo vėl mano šeima visa,

Štai prie stalo žmona ir vaikai,

O brangūs draugai! 

IV

Siurrealistai: Apatinė eilė:  Tristan Tzara, Andre Breton, Salvador Dali,
Max Ernst,  Man Ray.
Viršutnė eilė: Paul Eluard, Hans Arp, Yves Tanguy,
 Rene Crevel. 1933.

Prieš mūšį buvai būryje,
Po mūšio buvai būryje.
O dabar, kai lovoj švarioj išgirsti
Alsavimą tylų žmonos,
Jis atrodo garsesnis už gausmą minios.

V

Išdaigauja mano sūnus,

Bet patenkinu jo kaprizus.

Ir išdykęs jis toks šaunus,

Kad aš juokiuos ir juokiuos.

VI

Dirbki.

Dešimties mano pirštų ir galvos mano darbas,

Dievo darbas, gyvulio darbas,

Mano būtis ir viltys, kur sieloje kaista,

Mūsų meilės kasdienis maistas.
Dirbki.

O štai taip Polį Eliuarą matė
Salvadoras Dali 1929 metais. Tais pat metais
Eliuaro žmona Gala persikraustė pas dailininkąDirbki.

VII

Mylimoji, tegu pražysta

Pieno tavo baltoji rožė.

Mylimoji, greičiau tapki motina,

Duok man kūdikį

Pagal mano paveikslą.

VIII

Ilgai mano veidas buvo nereikalingas,

Bet šiandien

Turiu veidą, kad būčiau mylimas,

Turiu veidą, kad būčiau laimingas.

IX

Man reikia mylimosios,

Lieknutės ir šviesios,

Su marga suknele.

X

Aš kaip jaunuolis svajoju

Apie mergaites gražias,

Vaikštančias naktimis

Po kupolu dangaus

Šviesoj benamio mėnulio,

Amžino meilės palydovo.

XI

Nušvito žiedais manajam sode

Grožio medžiai ir vaisių medžiai.

Aš dirbu vienas manajam sode.

Sent Deni katedra

Ant rankų - saulės liepsna ruda.

IŠ KNYGOS „Sielvarto sostinė" (1926)

Amžinoji, visa

Jeigu aš sakau, jog visko atsižadėjau,

Vadinasi, ji netapo mano kūnu ir mano krauju.

Pasigirti tuo niekada negalėjau,

Tai netiesa.

Ir žvarbusis rūkas, kuriame aš vartausi,

Manęs nė nejaučia.

Jos lūpų vėduoklė, akių žiburiai —

Apie tai tik aš vienas papasakoti galiu.

Tik aš vienas apsuptas nuolatos tebesu

Šito veidrodžio, tokio jautraus, jog oras

Pro mane laisvai prasisunkia,

Ir jame gyvas veidas —

Mylintis, mylimas tavo veidas.

Tau, neturinčiai vardo, tau, kurios žmonės nežino,

Jūra sako: „Tu už mane gilesnė",

Dangus sako: „Tu už mane aukštesnė",

Žvaigždė mąsto apie tave,

Debesis supranta tave,

Ir gražiausių akimirkų kraujas,

Nuostabiai dosnus kraujas

Tave kelia palaimos sparnais.

Aš dainuoju džiaugsmą apdainuoti tave,

Džiaugsmą su tavim susilieti ar būti šalia,

Džiaugsmą laukti tavęs ir pažinti tave,

Naikini tu užmarštį, lūkestį, nežinią,

Naikini nebuvimą, gimdai pasauliui mane,

Aš dainuoju, kad apdainuočiau,

Ir myliu, kad apdainuočiau

Paslaptį, kurioje mane sutveria meilė, išsilaisvindama pati.

Tu skaisti, už mane dar tyresnė.