Tolimasis Europos perlas: Portugalija

Liepą keliaujame ten kur karšta. Regis Lietuvoje irgi vasara, bet ji tokia - Lietuviška. O norisi  tokios, kur Vasara.  Šįkart tema - Ispanija, Portugalija, Lotynų Amerikos šalys. Paprastai apibendrinamos - ispanų kalbos šalys. Nieko panašaus, yra Europoje dar ir Portugalija, o Lotynų Amerikoje - Brazilija.... Kam, jei ne mažai tautai, lietuviams, suprasti portugalus, įsikūrusius greta gerokai gausesnių ispanų.


Antra vertus - portugalų kalba pasaulyje plačiai paplitusi (6 vieta pagal populiarumą), kaip ir visų didžiųjų užkariautojų - daugiau kituose žemynuose, nei tėvynėje: Portugalijoje gyvena 10,6 mln. gyventojų, gi net 200 milijonų žmonių visame pasaulyje ją pripažįsta gimtąja. Ji dar vartojama Brazilijoje, Angoloje, Mozambike, Žaliąjame Kyšulyje, Bisau Gvinėjoje, Rytų Timore, Makao, Goa ir kitur. Kalba pradėjo formuotis apie II a prieš mūsų erą, kai lotynų kalba pradėjo maišytis su vietinėmis luizitanų, galisų kalbomis. Aišku, šalies istorija, prasidėjusi dar prieš mūsų erą (Romos imperijoje buvusi Lusitanija ir Galicija), maurų užkariavimai ir rekonkista, užjūrio teritorijos ir intensyvus bendravimas su jomis keitė - ir tautos kalbą, ir kultūrą. 

Šiuolaikinė Portugalija - Vakariausia Europos sąjungos šalis, turinti tolimiausią Europos tašką - uolos kyšulį (Cabo da Roca) ir įvaisiaspalvę kultūrą.
Portugalų literatūra yra gavusi vienintelę Nobelio literatūros premiją, ji skirta kontroversiškam šiuolaikiniam rašytojui Jose Saramago. Šis rašytojas pripažinimo sulaukė būdamas jau 60 metų amžiaus, už trečiąjį jo romaną „Prisiminimai apie vienuolyną“.
Vėliau Saramago sukūrė tokius garsius romanus kaip „Rikardo Rejišo mirties metai“, „Akmeninis plaustas“, „Lisabonos apgulties istorija“, „Urvas“, „Aklumas“, „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ ir kitus. Pastarasis kūrinys bandytas uždrausti, tad rašytojas pasitraukė iš Portugalijos.

Romane „Kainas“, kaip ir eretiškoje „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“, rašytojas José Saramago  vėl perkuria Biblijos siužetus ir veikėjų charakterius. Abelį nužudęs ir amžinoms klajonėms pasmerktas Kainas keliauja erdve bei laiku ir nuolat patenka į žinomų Biblijos įvykių sūkurį. Kelionė per Bibliją, kaip kaip gelminį sekuliarių istorijų sluoksnį, kelionė per Bibliją, kaip egzistencinę, gyvenimo tiesą. 

José Saramago. Kainas / iš portugalų kalbos vertė Zigmantas Ardickas. - Kaunas, 2013. - 134 p

Kainas

Gyvenimas jiems klostėsi neblogai. Buvo priimti į karavaną, nežiūrint akivaizdaus negebėjimo dirbti, ir dargi neturėjo pernelyg aiškintis, kas jie tokie ir iš kur atėjo. Tik pasakė, kad pasiklydo, galų gale taip juk ir buvo. Išskyrus tai, kad buvo viešpaties vaikai, jo dieviškų rankų darbas, o šios aplinkybės čia niekas negalėjo žinoti, nebuvo ypatingų fizinių skirtumų tarp jų ir likimo jiems lemtų priglaudėjų, net galima būtų sakyti, kad visi buvo tos pačios rasės - juodi plaukai, tamsi oda, tamsios akys, ryškūs antakiai. Kai gims abelis, visi kaimynai stebėsis, koks baltai rožinis kūdikis atėjo į pasaulį, tarsi būtų angelo ar arkangelo, ar, gink dieve, cherubino sūnus. Lęšių lėkštėje jiems niekada nestigo, o neilgai trukus adomas ir ieva ėmė gauti atlygį, nedidelį, beveik simbolišką, bet tai jau buvo gyvenimo pradžia. Ne tik adomas, bet ir ieva, juk ir ji negimė būti kunigaikštiene, pamažu buvo supažindinti su rankų darbo paslaptimis, jie jau pradėjo suvokti tokias paprastas operacijas, kaip padaryti slankiojamąjį mazgą ant virvės, arba tokias sudėtingas, kaip valdyti adatą pernelyg nesusibadant pirštų. Kai karavanas grįžo į gyvenvietę, iš kurios prieš kelias savaites išėjo prekiauti, adomui ir ievai paskolino palapinę ir kelis demblius, ant ko miegoti, per šį ir dar kelis sėslaus gyvenimo tarpsnius adomas pagaliau išmoko kasti ir arti žemę, berti grūdus į

Citanio de Briteiro - akmens amžiaus
gyvenvietės liekanos ir rekonstrukcija

 vagą ir net pasiekė aukščiausią lygį genėjimo meno, kurio nesugebėtų sumanyti joks viešpats, joks dievas. Pradėjo dirbti skolintais įrankiais, paskui įsigijo savų, ir po kelerių metų kaimynų jau buvo laikomas geru žemdirbiu. Dienos, praleistos edeno sode ir urve dykumoje, erškėčiai ir usnys, drumzlino vandens upelis nyko iš atminties, o kartais jau net rodydavosi lyg kokie prasimanymai, ne kas nors patirta ir net ne sapnuota, o veikiau kažkas nujausta, tarsi būtų buvę kitas gyvenimas, kita būtis, kitas likimas. Ievos prisiminimuose buvo vieta, skirta azaeliui, cherubinui, kuris nusižengė viešpaties įsakymams, kad išgelbėtų jo kūrinius iš neišvengiamos mirties, bet tai buvo jos paslaptis, niekam ji jos nepatikėjo. Ir atėjo diena, kai adomas galėjo nusipirkti lopinėlį žemės, pavadinti ją sava ir kalvos papėdėje pastatyti nedegtų plytų namą, kur jau galėjo gimti trys jų sūnūs, kainas, abelis ir setas, visi jie tam tikru savo gyvenimo tarpsniu šliaužiojo tarp virtuvės ir svetainės. Ir taip pat tarp virtuvės ir lauko, nes abu vyresnieji jau paaugę su naiviu vaikystės išradingumu naudojosi kiekviena teisėta ir neteisėta dingstimi, kad tėvas juos, pasodintus ant šeimos asilo, vežtųsi į savo darbo vietą. Anksti pasimatė, kokie skirtingi šių dviejų mažylių pašaukimai. Abelis labiau mėgo avių ir ėriukų draugiją, o kaino džiaugsmai buvo kauptukai, grėbliai ir pjautuvai, vienam aiškiai buvo lemta eiti gyvulių augintojo keliu, kitam pasukti į žemdirbystę. Reikia pripažinti, kad toks darbų pasiskirstymas namų ūkyje buvo idealus, nes visiškai aprėpė dvi svarbiausias tuometinės ekonomikos šakas. Kaimynai vieningai sutarė, kad ši šeima turi ateitį. Ir kaip netrukus paaiškės, tikrai ją turės, visada neišvengiamai padedama viešpaties, nes jis tam ir yra. Nuo ankstyviausios vaikystės kainas ir abelis buvo geriausi draugai, tiek, kad net neatrodė broliai, kur ėjo vienas, ten ir kitas, ir viską darė sutartinai. Viešpats juos pamilo, viešpats juos sujungė, taip kaime kalbėjo pavydžios motinos, ir atrodė - taip ir yra. Ir taip tęsėsi, kol ateitis pamanė, kad jau metas apsireikšti. Abelis turėjo savo bandą, kainas - savo laukus ir, kaip reikalavo religinė tradicija ir pareiga, aukojo viešpačiui pirmuosius savo darbo vaisius, abelis degino švelnią ėriuko mėsą, o kainas - žemės vaisius, kelias varpas ir  sėklų. Tuomet atsitiko kai kas iki šiol nepaaiškinta. Abelio aukojamos mėsos dūmas kilo tiesiai, kol išnyko begalinėje erdvėje, ženklas, kad viešpats priima auką ir ja mėgaujasi, bet kaino augalų, užaugintų lygiai su tokia pat meile, dūmai nuėjo netoli, išsisklaidė čia pat, vos pakilę nuo žemės, ir tai reiškė, kad viešpats iškart atmetė auką. Sunerimęs, sutrikęs kainas pasiūlė abeliui susikeisti vietomis, galėjo būti, kad čia kalta kokia nors oro srovė, susikeitė, bet rezultatas buvo toks pat. Buvo aišku, kad viešpats niekina kainą. Tuomet ir atsiskleidė tikrasis abelio būdas.

Lisabonos Katedra, pradėta statyti 1147 metais

Užuot atjautęs ir paguodęs susikrimtusį brolį, iš jo pasišaipė ir, tarsi to būtų maža, ėmė aukštinti save, priblokštam ir sutrikusiam kainui skelbdama-sis esąs viešpaties numylėtinis, dievo išrinktasis. Vargšeliui kainui neliko nieko kito, kaip nuryti tą užgaulę ir grįžti prie darbo. Tas pats nuolat kartojosi visą savaitę - visada vienas dūmas kilo į viršų, o kitas, vos pakilęs į ištiestos rankos aukštį, tuoj pat sklaidėsi ore. Ir vis - abelio gailestingumo stoka, abelio pagyrūniškumas, abelio panieka. Vieną dieną kainas paprašė, kad brolis palydėtų jį į gretimą slėnį, kur, kaip buvo kalbama, slėpėsi lapė, ir savomis rankomis užmušė jį asilo žandikauliu, kurį buvo iš anksto paslėpęs krūmuose, taigi iš anksto viską buvo klastingai apgalvojęs. Tą pat akimirką, o tai reiškia, kad pavėlavęs, nuaidėjo viešpaties balsas, o netrukus pasirodė ir jis pats. Jau seniai seniai jo nebuvo nei girdėti, nei regėti, ir štai jis čia, apsirengęs taip, kaip buvo tada, kai iš edeno sodo išvarė nelaiminguosius šių dviejų brolių tėvus. Ant galvos turėjo trigubą karūną, dešinė ranka spaudė skeptrą, nuo galvos iki kojų buvo dengiamas prabangaus audinio mantijos. Ką padarei savo broliui, paklausė, o kainas atsakė

Katedros viduje

 kitu klausimu, Ar aš savo brolio sargas. Užmušei jį, Taip ir yra, bet pirmiausia kaltas esi tu, aš už jį savo gyvybę būčiau atidavęs, jei tu nebūtum sugriovęs mano gyvenimo. Norėjau tave išbandyti.  O kas tu, kad bandytum tą, kurį pats sukūrei, Aš aukščiausias visa ko šeimininkas, Ir visų žmonių, gal sakysi, bet ne manęs ir ne mano laisvės, Ar laisvės žudyti, Tu buvai laisvas neleisti man nužudyti abelio, tavo valioje buvo to išvengti, būtų pakakę akimirkai atsisakyti neklystamumo puikybės, kuri tau, kaip ir visiems kitiems dievams, būdinga, būtų pakakę akimirkos gailestingumo, reikėjo tik nuolankiai priimti mano auką, negalėjai jos atmesti, dievai - ir tu kaip ir visi kiti - turi pareigų tiems, kuriuos sakosi sukūrę. Tai maištinga kalba. Gali būti, kad ji tokia, bet užtikrinu tave, jei aš būčiau dievas, kasdien sakyčiau. Palaiminti pasirinkusieji maištą, nes jų bus žemės karalystė. Šventvagystė. Galbūt, bet šiaip ar taip ne didesnė, kaip tavoji, kai leidai abeliui mirti. Tai tu jį nužudei. Taip, tai tiesa, aš buvau vykdančioji ranka, bet nuosprendis buvo tavo padiktuotas, Šitą kraują praliejau ne aš, kainas galėjo pasirinkti tarp gėrio ir blogio, jis pasirinko blogį ir už tai sumokės. Tas, kuris eina į vynuogyną vogti, toks pat vagis, kaip ir tas, kuris lieka budėti sargyboje, tarė kainas, Ir šis kraujas šaukiasi keršto, neatlyžo dievas, Jei taip, sykiu atkeršysi už tikrą mirtį ir už tą, kurios nebuvo. Paaiškink. Tau nepatiks, ką išgirsi. Tau neturi tai rūpėti, kalbėk. Tai paprasta, nužudžiau abelį, nes negalėjau nužudyti tavęs, bet mano mintyse esi miręs. Suprantu, ką nori pasakyti, bet mirtis dievams uždrausta. Taip, nors turėtų prisiimti atsakomybę už visus nusikaltimus, padarytus jų vardu ar dėl jų, Dievas nekaltas, viskas būtų taip pat, jei jo nebūtų. Bet aš nužudžiau, todėl ir mane bet kas gali užmušti, kiekvienas sutiktasis. Taip nebus, sudarysiu sandorą su tavimi, Sandorą su nusidėjėliu, pasmerktu amžinoms kančioms, paklausė kainas, negalėdamas patikėti savo ausimis. Sakysime, kad tai pasidalytos atsakomybės dėl abelio mirties sandora, Vadinasi, pripažįsti savo kaltę. Pripažįstu, bet niekam to nesakyk, tai bus dievo ir kaino paslaptis. Negali būti, tikriausiai aš sapnuoju. Dievams taip dažnai nutinka. Ar todėl, kad, kaip sakoma, neįžvelgiami yra jūsų ketinimai, paklausė kainas. Šių žodžių nesako nė vienas dievas, kiek aš pažįstu, niekad mums neateitų į galvą sakyti, kad mūsų ketinimai neįžvelgiami, šitai sugalvojo žmonės, kurie tariasi kaip lygūs bendraują su dievybe. Vadinasi, nebūsiu nubaustas už savo nusikaltimą, paklausė kainas. Manoji kaltės dalis neišteisina tavosios, savo bausmę atsiimsi. Kokią. Būsi bėglys ir klajūnas žemėje. Jeigu taip, bet kas galės manę užmušti. Ne, nes tavo galvą paženklinsiu žyme, niekas tau nepadarys blogo, bet, atsimokėdamas už mano palankumą, ir tu stenkis niekam nedaryti blogo, tarė viešpats, paliesdamas smiliumi kaino kaktą, kur atsirado maža juoda dėmė, Tai tavo pasmerkimo žymė, pabrėžė viešpats, bet taip pat žymė, kad visą gyvenimą būsi mano globojamas ir prižiūrimas, stebėsiu tave, kad ir kur būtum, Sutinku, tarė kainas, Neturi kitos išeities,  Kada prasideda mano bausmė, Dabar pat, Ar galėsiu atsisveikinti su tėvais, paklausė kainas, Pats spręsk, į šeimos reikalus aš nesikišu, bet neabejotinai jie norės žinoti, kur abelis, ir spėju, kad nepasakysi, jog jį nužudei, Ne, Kas ne, Neatsisveikinsiu su tėvais, Tuomet keliauk. Nebuvo daugiau ką sakyti. Viešpats pranyko anksčiau, nei kainas žengė pirmą žingsnį. Abelio veidas buvo aplipęs musėmis, musės ant atmerktų akių, musės lūpų kampučiuose, musės ant žaizdų, kurias patyrė ant rankų, kai pakėlė jas gindamasis nuo smūgių. Vargšas dievo apgautas abelis. Viešpats labai blogai pasirinko atidarydamas edeno sodą, paleistos ruletės žaidime pralošė visi, aklai šaudydami į taikinį nė vienas nepataikė. Ievai ir adomui dar liko galimybė pagimdyti sūnų, kad kompensuotų nužudytojo netektį, bet koks liūdnas turi būti gyvenimas žmonių, neturinčių kito tikslo gyvenime, kaip tik gimdyti vaikus nežinia kam ir kodėl. Tam, kad būtų pratęsta giminė, sako tie, kurie tiki galutiniu tikslu, galutine priežastimi, nors nenumano, kas tai yra, ir kurie niekad neklausė savęs, kodėl turi ta giminė tęstis, tarsi ji būtų vienintelė ir paskutinė visatos viltis. Nužudydamas abelį dėl to, kad negali nužudyti viešpaties, kainas jau davė savo atsakymą. Būsimame šio vyro gyvenime nenusimato nieko gero.

 Ir vis dėlto šis klajonėms pasmerktas vyras, kuris štai dabar eina keliu, persekiojamas savo paties žingsnių, šis prakeiktasis, šis brolžudys, turėjo daugiau gerojo prado nei daugelis. Tegu tai pasako jo motina, kuri tiek kartų matė, kaip jis, atsisėdęs ant drėgnos sodo žemės, žiūri į ką tik pasodintą medį, tikėdamasis pamatyti jį augant. Buvo ketverių ar penkerių ir norėjo pamatyti augant medžius. Tuomet ji, regis, dar lakesnės nei sūnaus vaizduotės, paaiškino, kad medžiai yra labai drovūs, auga tik tada, kai įjuos nežiūrime, Tai juos sugėdina, tarė ji jam vieną dieną. Kelias akimirkas kainas patylėjo galvodamas, bet tuoj atsakė, Tuomet tu nežiūrėk, mama, manęs jie nesigėdina, jau pripratę. Jau numatydama, kas bus toliau, motina nukreipė žvilgsnį, ir tuoj pat triumfuojančiai nuskambėjo sūnaus balsas, Štai paaugo, ką tik paaugo, gerai tau sakiau, kad nežiūrėtum. Tą naktį, kai adomas sugrįžo iš darbo, ieva juokdamasi papasakojo jam, kas nutiko, ir vyras atsakė, Sis berniukas toli eis. Galbūt taip ir būtų buvę, jei viešpats nebūtų perėjęs jam kelio. Šiaip ar taip jis jau gana toli nuėjęs, nors ne ta prasme, kurią jo tėvas turėjo minty. Vilkdamas iš nuovargio kojas ėjo į priekį per dykynę, kur nebuvo matyti nė sugriuvusios lūšnos ar kito gyvybės ženklo, slegianti vienatvė, kurią dar didino apsiniaukęs dangus, grasinantis neišvengiamu lietumi. Neturėjo kur prisiglausti, nebent po vienu iš tų kelių medžių, kurie lėtai, jam einant, virš horizonto jau ėmė rodyti viršūnes. Nors iš tiesų reta jų lapija negarantavo apsaugos, vertos to vardo. Tuomet, iškritus pirmiems lašams, kainas ir suvokė, kad jo tunika sutepta krauju. Pagalvojo, kad gal dėmę lietus nuplaus, bet greitai pamatė, kad ne, geriau būtų užmaskuoti ją žeme, niekas nesupras, kas buvo po ja, tuo labiau kad žmonių su nešvariomis, ištepliotomis tunikomis šiose vietose tikrai netrūko. Ėmė smarkiai lyti, netrukus tunika permirko, kraujo dėmės nebuvo matyti nė ženklo, o jei kas ir paklaustų, visada galėtų pasakyti, kad tai ėriuko kraujas. Taip, garsiai tarė kainas, bet abelis buvo visai ne ėriukas, buvo mano brolis, ir aš jį nužudžiau. Šią akimirką neprisiminė, kaip sakė viešpačiui, kad jie abu kalti dėl nusikaltimo, bet atmintis neužtruko jam padėti, todėl jis pridūrė, Jei viešpats, kuris, pasak žmonių, viską žino ir viską gali, būtų pradanginęs iš ten asilo žandikaulį, būčiau nenužudęs abelio, ir dabar galėtume abu stovėti prie namų durų ir žiūrėti į pliaupiantį lietų, ir abelis pripažintų, kad tikrai viešpats blogai padarė, kad nepriėmė to vienintelio, ką aš galėjau jam paaukoti, sėklų ir varpų, atsiradusių iš mano triūso ir mano prakaito, ir jis tebebūtų gyvas, ir mes būtume tokie pat draugai, kokie visada buvome. Verkti dėl išlieto pieno nėra taip

Torre Belem - Belemo bokštas, kontroliuojantis, kas
įplaukia į Lisabonos miestą iš jūros

 beprasmiška, kaip sakoma, tam tikra prasme tai pamokoma, nes parodo mums, kaip lengvabūdiškai kartais elgiasi žmogus, juk jei pienas išsiliejo, jis yra išlietas, tereikia jį išvalyti, o jei abelis numirė piktadariška mirtimi, tai todėl, kad kai kas jam atėmė gyvybę. Mąstyti, kai kiaurai merkia lietus, tikrai nėra pats patogiausias dalykas, ir galbūt todėl lietus protarpiais liaudavosi, kad kainas galėtų kiek tinkamas mąstyti, laisvai sekti savo minčių eigą ir pamatyti, kur jos jį nuves. Niekada to nesužinosime, nei mes, nei jis, nes lyg iš niekur staiga pasirodžiusi apgriuvusi lūšnelė išblaškė jo apmąstymus ir širdgėlą. Buvo ženklų, kad žemė už namo kažkada buvo dirbama, ir buvo akivaizdu, kad gyventojai ją paliko seniai, bet galbūt ne taip jau labai, jei turėsime omenyje, kokie silpni, nesaugūs, netvirti buvo tie kuklūs būstai, kuriems reikėjo nuolatinio taisymo, kad nesugriūtų per sezoną. Trūkstant rūpestingos rankos, namai sunkiai atlaikys ardantį darganos, ypač lietaus, kuris permerkia nedegtas plytas, ir vėjo, gremžiančio juos lyg grubus Švitras, poveikį. Kai kurios vidinės sienos buvo nugriuvusios, didžiuma stogo įsmukusi, išliko tik iš dalies apsaugotas kampas, kur išsekęs keliautojas galėjo prigulti. Vos laikėsi ant kojų ne tik todėl, kad daug nuėjo, bet ir todėl, kad ėmė kamuoti alkis. Diena buvo besibaigianti, netrukus stos naktis. Liksiu čia, garsiai tarė kainas, kaip buvo įpratęs, tarsi jam reikėtų nuraminti save, nors šiuo metu jam niekas negrasina, galbūt net pats viešpats nežino, kur jis yra. Nors nebuvo labai šalta, peršlapusi, prie odos prilipusi tunika vertė drebėti. Pamanė, kad nusivilkęs ją nušaus du zuikius vienu šūviu, pirma, kad liausis šalęs, o antra, kad tunika, pasiūta iš gana plono audeklo, greitai išdžius. Taip ir padarė, ir tuoj pat pasijuto geriau. Tiesa, jis manė, kad nėra gerai sėdėti nuogam, taip kaip atėjo į šį pasaulį, bet buvo vienas,

 niekas jo nematė; niekas, kas galėtų jį paliesti. Nuo šios minties jį vėl nukrėtė drebulys, tačiau jis buvo ne toks, kokį kėlė šlapia tunika, tai buvo savotiškas spurdesys lyties srityje, lengvas sustangrėjimas, kuris netruko pranykti, tarsi būtų susigėdęs pats savęs. Kainas  žinojo, kas tai yra, bet, nors ir buvo jaunas, nekreipė į tai didelio dėmesio, o gal tiesiog bijojo, kad iš to jam bus daugiau bėdos negu naudos. Susirangė savo kampe, kelius priglaudė prie krūtinės, ir taip užmigo. Pabudino jį ankstyvo ryto šaltis. Ištiesė ranką ir pačiupinėjęs tuniką pajuto, kad joje dar likę drėgmės, bet vis dėlto nusprendė apsivilkti, pabaigs džiūti ant kūno. Nieko nesapnavo, nei šiaip sapnų, nei košmarų, miegojo taip, kaip galima manyti turėtų miegoti akmuo, be sąžinės, be atsakomybės, be kaltės, tačiau pabudęs sulig pirma ryto šviesa ištarė, Nužudžiau savo brolį. Jei laikai būtų kiti, galbūt būtų verkęs, galbūt būtų puolęs į neviltį, galbūt būtų daužęs kumščiu krūtinę ir galvą, bet daiktai yra tokie, kokie yra, pasaulis iš esmės tik dabar buvo pradėtas, dar mums trūksta daugelio žodžių, kad pajėgtume pasakyti, kas esame, ir ne visada sugebame rasti tuos, kurie geriausiai tai paaiškina, tad kainas pasitenkino kartodamas, ką jau buvo pasakęs, kol žodžiai prarado savo prasmę ir tapo nerišlių garsų seka, beprasmiu vapėjimu. Tuomet suvokė, kad vis dėlto sapnavo ne visai sapną, jis matė save, grįžtantį namo ir tarpduryje sutinkantį brolį, jo belaukiantį. Taip jį ir prisimins visą gyvenimą, tarsi būtų susitaikęs su savo nusikaltimu ir nebekamuojamas sąžinės priekaištų.  

Belemo bokšto skulptūra, palydinti jūreivius į
kelionę

Išėjo iš lūšnos ir giliai įkvėpė gaivaus oro. Saulė dar nebuvo patekėjusi, bet dangus jau švito švelniais spalvotais tonais, ir to pakako, kad sausas ir monotoniškas kraštovaizdis jam prieš akis šioje pirmoje ryto šviesoje pasirodytų persimainęs, savotiškas edeno sodas be draudimų. Kainas neturėjo jokio motyvo kreipti savo žingsnius kokia nors konkrečia kryptimi, bet instinktyviai ieškojo savo paliktų ženklų prieš išsukant link lūšnelės, kurioje praleido naktį. Tai buvo paprasta, jam tiesiog reikėjo eiti saulės pasitikti, į tą pusę, kur ji netrukus patekės. Skrandį, tikriausiai nuramintą miego valandų, nebe taip traukė, ir būtų gerai, jei tokio nusiteikimo jis ir išliktų, nes nebuvo jokios vilties greitai gauti pavalgyti, ir nors protarpiais pasitaikydavo vienas kitas figmedis,  vaisių jie neturėjo, nes dar ne jų metas. Iš paskutinių jėgų, nors jau manė jų nebeturįs, vėl patraukė savo keliu. Pasirodė saulė, šiandien nelis, galimas daiktas netgi bus karšta. Neilgai trukus vėl ėmė jaustis pavargęs. Turėjo rasti ką pavalgyti, kitaip ir paties kojas šioje dykumoje, po kelių dienų iš jo liks vien griaučiai, nes tuo pasirūpins plėšrieji paukščiai arba gauja sulaukėjusių šunų, iki šiol dar neapsireiškusių. Tačiau buvo parašyta, kad kaino gyvenimas čia nesibaigs, ypač todėl, kad viešpačiui būtų ne vertėję gaišti tiek laiko jį prakeikiant, jei jam būtų skirta mirti šiuose tyruose. Patarimas atėjo iš apačios, iš nuvargusiųjų kojų, kurioms užtruko, kol pastebėjo, kad žemė, kuria žengia, jau kitokia, stokojanti augalijos, be žolių ir dagių, kurie trukdo eiti, o kalbant trumpai, kainas, pats nežinodamas nei kaip, nei kada, buvo radęs kelią. Apsidžiaugė vargšas klajūnas, nes gerai žinoma, kad kelias, takas, žygkelis ar laukkelis anksčiau ar vėliau atves į apgyvendintą vietą, kur galbūt bus galima rasti darbo, stogą ir duonos kriaukšlį, kuris numarins alkį. Įkvėptas netikėto atradimo, sukaupęs, kaip įprasta sakyti, valią, iš kažkur surado jėgų ir paspartino žingsnį, vis tikėdamasis pamatyti pasirodant namą su gyvybės ženklais, ant asilo jojantį vyrą arba moterį su ąsočiu ant galvos. Dar daug turėjo nueiti. Senis, kuris pagaliau pasirodė jam priešais, ėjo pėsčias ir vedėsi dvi virve pririštas avis. Kainas pasisveikino kuo nuoširdžiausiais žodžiais, kaip mokėjo, bet tas vyras neatsakė tuo pačiu, Kokią čia žymę turi ant kaktos, paklausė, Netikėtai užkluptas kainas savo ruožtu paklausė, Kokią žymę, Šitą, tarė vyras, pakėlęs ranką sau prie kaktos, Ji prigimtinė, atsakė kainas, Tikriausiai nesi geras žmogus, Kas tau sakė, iš kur žinai, neprotingai paklausė kainas, Kaip sako sena patarlė, trūkumą radęs velnias tave pažymėjo, Nesu nei geresnis, nei blogesnis už kitus, ieškau darbo, tarė kainas, stengdamasis pakreipti pokalbį jam palankia linkme, Darbo čia netrūksta, ką tu moki dirbti, paklausė senis, Esu žemdirbys, Jau turime pakankamai žemdirbių, šioje pusėje nieko negausi, beje, ar ateini vienas, be šeimos, Savosios netekau, Kaip jos netekai, Netekau, ir tiek, nėra čia ką daugiau pasakoti, Jei taip, palieku tave, nepatinka man tavo veidas ir ta žymė ant kaktos. Jis jau tolo, bet kainas dar jį sulaikė, Nenueik, bent pasakyk, kaip vadinasi ši vieta, Ji vadinasi nodo kraštas, O ką reiškia nodas, Reiškia bėglių arba klajūnų žemę, dabar tu pasakyk, jei jau čia atvykai, nuo ko pabėgai ir kodėl klajoji, Nepasakoju savo gyvenimo pirmam kelyje sutiktajam su dviem virve pririštomis avimis, beje, ir nepažįstu tavęs, neprivalau tavęs gerbti ir atsakinėti į tavo klausimus, Dar pasimatysime, Kas žino, galbūt nerasiu čia darbo ir teks man ieškotis kitos dalios, Jei moki daryti nedegtas plytas ir mūryti sieną, tokia yra tavoji dalia, Kur turiu eiti, paklausė kainas, Pasuk šita gatve į dešinę, kol prieisi aikštę, ten ir gausi atsakymą, Sudie, seni, Sudie, tikiuosi, tu pats senatvės nesulauksi, Už tavo pasakytų žodžių numanau kitus, kuriuos nutyli, Taip, pavyzdžiui, ši tavo žymė nėra prigimtinė ir ne tu pats ją pasidarei, niekas, ką sakei, nebuvo tiesa, Gali būti, kad mano tiesa tau yra melas, Taip, gali būti, ir abejonė yra ilgai gyvenusiojo privilegija, ko gero, dėl to tau nepavyko įtikinti manęs priimti už tikra tai, kas man atrodo melagystės, Kas tu toks, paklausė kainas, Atsargiai, vaikine, jei klausi, kas aš, turėsi pripažinti mano teisę sužinoti, kas esi tu, Niekas manęs neprivers to pasakyti, Įžengsi į šitą miestą, pasiliksi jame, bet anksčiau ar vėliau viskas taps žinoma, Tik tada, kai kitaip bus neįmanoma, ir ne iš manęs, Bent pasakyk, kaip vadiniesi, Mano vardas abelis, tarė kainas.

Portugališkai kalbančios šalys

Kol netikras abelis eina aikštės kryptimi, kur, pasak senio, susitiks su savo dalia, atsakysime į pastabą, labai laiku ir vietoje išreikštą kai kurių atidžių, visada dėmesingų skaitytojų, kurie mano, kad ką tik mūsų užrašytas pokalbis nebūtų įmanomas nei istoriškai, nei kultūriškai, kad mažai žemės turėjęs, o dabar visai jos neturįs žemdirbys ir plikas kaip tilvikas senis niekad negalėjo taip galvoti ir kalbėtis. Tie skaitytojai savaip teisūs, tačiau klausimas ne tiek tas, turime ar ne tinkamų minčių ir pakankamą žodyną joms išreikšti, bet veikiau, ar sugebame pripažinti, bent dėl paprastos žmogiškos empatijos ir intelektinio didžiadvasiškumo, kad pirmųjų pasaulio erų sodietis ir senis su dviem virve pririštomis avimis, su savo ribotu pažinimu ir kalba, žengiančia dar tik pirmuosius žingsnius, jautė poreikį bandyti kuo geriau išreikšti savo nuojautas ir intuicijas, kas iš pirmo žvilgsnio atrodytų jiems neįmanoma. Kad jie nesakė tų žodžių, daugiau nei akivaizdu, bet abejonės, įtarimai, sutrikimai, argumentuoti antpuoliai ir gynyba vis dėlto buvo. Mes tiesiog šiuolaikine kalba perteikėme dvigubą ir mums nesuvokiamą to meto kalbos ir mąstymo slėpinį. Ir jei dabar viskas atrodo logiška, taip pat buvo ir tuomet, nes iš tiesų visi juk mes esame keliu traukiantys mulų varovai: Visi - ir išminčiai, ir nemokšos.

Štai ir aikštė. Iš tikrųjų pavadinus šitai miestu būtų perlenkta. Keli pakriki žemi nameliūkščiai, keli vaikai, žaidžiantys nežinia ką, keli suaugusieji, judantys lyg lunatikai, keli asilai, kurie atrodo einantys ten, kur nori, o ne ten, kur juos veda, nė vienas to vardo vertas miestas niekad tame pirmykščiame paveiksle, kurį turime prieš akis, neatpažins savęs, ;čia trūksta automobilių ir autobusų, kelio ženklų, šviesoforų, požeminių perėjų, reklamų ant namų fasadų arba stogų, žodžiu, šiuolaikiškumo, šiuolaikinio gyvenimo. Nors visa tai ateis, pažanga, kaip bus sužinota vėliau, yra neišvengiama, fatališka kaip ir mirtis. Ir kaip gyvenimas. Kitame aikštės gale matyti statomas namas, savotiški kaimo trijų aukštų rūmai, nors nieko panašaus į mafrą, versalį ar bakingamą, prie kurio triūsia dešimtys mūrininkų ir pagalbininkų, šie nešioja ant nugarų plytas, o anie kloja jas į lygias eiles. Kainas nieko neišmano apie mūrininkystę, nei apie meistro darbus, nei apie pagalbinio darbininko, bet, jei jo dalia laukia čia, kad ir kokia karti ji būtų, o tai visada mes sužinome tik tada, kai jau būna per vėlu ką nors keisti, nelieka kitos išeities, tik ją pasitikti. Kaip vyrui. Slėpdamas nerimą ir alkį, nuo kurių jam virpėjo kinkos, žengė į statybvietę. Jo nepažįstantys darbininkai iš pradžių gal ir pagalvojo, kad jis vienas iš tų dykūnų, kurie visomis žmonijos epochomis sustodavo pažiūrėti, kaip dirba kiti, tačiau greitai suvokė, jog čia - dar viena krizės auka, liūdnas bedarbis, ieškantis išeities, besigriebiantis ir šiaudo. Kainui beveik nereikėjo ir sakyti, ko atėjo, jam nurodė prievaizdą, kuris prižiūrėjo grupę, Pakalbėk su juo, patarė jam. Kainas nuėjo, užlipo ant stebėjimo pakylos ir po įprastų pasisveikinimų tarė, kad ieško darbo. Prievaizdas paklausė, Ką moki daryti, ir kainas atsakė, Iš šito amato nieko, esu žemdirbys, bet manau, kad papildomos dvi rankos galėtų kuo nors pasitarnauti, Dvi rankos ne, kadangi nė kiek neišmanai mūrininko amato, bet dvi kojos - galbūt, Dvi kojos, nustebo kainas nesuprasdamas, Taip, dvi kojos, moliui minkyti, A, Palauk čia, einu pakalbėti su vyresniuoju meistru. Jau ėjo, bet dar atsisuko paklausti, Kaip vadiniesi, Abelis, atsakė kainas, Prievaizdas ilgai neužtruko, Gali jau pradėti dirbti, nuvesiu tave prie molio mintuvo, O kiek uždirbsiu, paklausė kainas, Visi mynėj ai uždirba vienodai, Taip, bet kiek aš uždirbsiu, Tai ne mano reikalas, šiaip ar taip, jei nori gero patarimo, nebeklausinėk apie tai, niekam tai nepatinka, pirma turi parodyti, ko esi vertas, ir dar tau pasakysiu, apie nieką neturėtum klausinėti, palauk, kol tau sumokės, Jei manai, kad taip geriausia, taip ir darysiu, bet man tai atrodo neteisinga, Čia geriau būti kantriam, Kieno šis miestas, kaip vadinasi, paklausė kainas, Kas kaip vadinasi, miestas ar jo šeimininkas, Abu, Miestas, taip sakant, dar neturi vardo, vieni vadina vienaip, kiti kitaip, bet šiaip ar taip, šios vietos žinomos kaip nodo kraštas, Tą jau žinau, man pasakė senis, kurį sutikau ateidamas, Ar senis su dviem virve pririštomis avimis, paklausė prievaizdas, Taip, Kartais jis čia pasirodo, bet čia negyvena, O šios vietos šeimininkas - kas toks, Šeimininkas yra šeimininkė, o jos vardas - lilita, Ar ji neturi vyro, paklausė kainas, Girdėjau kalbant, kad turi, jis vadinasi nojumi, bet būrį valdo jinai, tarė prievaizdas ir tuoj pat pranešė, Štai molio mintuvas. Grupė vyrų su atraitotomis ir virš kelių mazgu surištomis tunikomis suko ratus po storą molio, šiaudų ir smėlio mišinio sluoksnį, mindami jį, kad paverstų jį tiek vienalyčiu, kiek tik be jokių mechaninių priemonių yra įmanomą. Tai nebuvo darbas, reikalaujantis didelio mokslo, o tik gerų ir tvirtų kojų ir galbūt sotaus pilvo, kas, kaip žinome, kainui netinka. Prievaizdas tarė, Gali lipti ir daryk tą patį, ką ir kiti, Jau tris  

dienas aš nevalgęs, bijau, kad pritrūkęs jėgų nepargriūčiau į šitą molį, Eikš su manimi, Bet neturiu kuo užsimokėti, Užsimokėsi vėliau, eime. Nuėjo abu į savotišką kioską, buvusį šalia aikštės, kur buvo parduodamas maistas. Nenorėdami pernelyg apkrauti pasakojimo nebūtinomis istorinėmis smulkmenomis, nutylėsime tą kuklų meniu, kurio sudėtinių dalių, deja, bent kai kuriais atvejais, ir negalėtume nustatyti. Valgis atrodė skaniai, ir kainas valgė taip, kad buvo gražu žiūrėti. Tuomet prievaizdas paklausė, Kokia žymė čia tau ant galvos, neatrodo, kad būtų iš prigimties, Gali būti, kad neatrodo, bet aš gimiau su ja, Atrodo, tarsi kas būtų tave pažymėjęs, Senis su dviem avimis irgi tą patį sakė, bet jis klydo, kaip ir tu, Jei taip jau sakai, Sakau ir pakartosiu tai tiek kartų, kiek reikės, bet man labiau patiktų, kad mane paliktų ramybėje, jei būčiau šlubas, užuot turėjęs šią žymę, spėju, kad man nuolat to neprimintų, Tu teisus, daugiau tau neįkyrėsiu, Nė kiek man neįkyri, juo labiau kad turiu padėkoti tau už didelę pagalbą, kurią man suteiki - darbą, šį valgį, kuris man grąžina gyvastį, ir galbūt už dar vieną dalyką, Kokį, Neturiu kur nakvoti, Tai lengvai išsprendžiama, surasiu tau demblį, yra čia toks pensionas, pakalbėsiu su jo šeimininku, Nėra abejonių, kad esi gerasis samarietis, tarė kainas, Kas, samarietis, paklausė prievaizdas susidomėjęs, kas tai yra, Nežinau, netikėtai išsprūdo, negalvojant, pats nežinau, ką tai reiškia, Turi galvoje daugiau, negu iš tavo išvaizdos būtų galima spręsti, Ar dėl šios nešvarios tunikos, Atiduosiu tau vieną iš savųjų, šitą galėsi naudoti darbui, Iš to nedaug, kiek pažįstu šį pasaulį, jame neturi būti daug gerų žmonių, man pasisekė, kad sutikau čia vieną iš jų, Ar jau baigei, sausai paklausė prievaizdas, tarsi liaupsės   jam būtų atgrasios, Daugiau nelenda, neprisimenu, ar kada gyvenime tiek valgiau, O dabar -

Porto miestas - vienas seniausių. Portugalijos pavadinimas
- sudurtinis. Porto - uostas + Galicija
(senasis Portugalijos pavadinimas). 

prie darbo. Jie grįžo į rūmus, šįkart per anksčiau statytą dalį, o dabar didinamą, ir ten balkone pamatė moterį, apsivilkusią viskuo, kas tais laikais turėjo būti prabangu, ir ši moteris, kuri net iš tolo atrodė labai graži, žvelgė į juos išsiblaškiusi, tarsi jų ir nematytų, Kas ji, paklausė kainas, Tai lilita, rūmų ir miesto šeimininkė, duok dieve, kad ji tavęs neįsižiūrėtų, duok dieve, Kodėl, Pripasakoja apie ją visko, Ko, Sako, kad ji ragana, gebanti savo kerais išvesti vyrą iš proto, Kokiais kerais, paklausė kainas, Nežinau ir nenoriu žinoti, nesu smalsus ir man pakanka, kad mačiau čia du ar tris vyrus, kurie turėjo lytinių santykių su ja, Ir ką, Nelaimingieji, žiūrėti į juos buvo gaila, šmėklos, šešėliai to, kas buvo anksčiau, Tu tikriausiai nevisaprotis, jei įsivaizduoji molio mynėją miegantį su miesto karaliene, Nori pasakyti - šeimininke, Karaliene ar šeimininke, koks skirtumas, Matyti, kad nepažįsti moterų, jos pasiruošusios viskam, geriausiam ir blogiausiam, jei joms parūpsta, gali paniekinti karūną ir eiti į upę skalbti mylimojo tunikos, arba naikinti visus ir viską, kad atsisėstų į sostą, Ar kalbi iš patirties, paklausė kainas, Stebiu, ir tiek, tam ir esu prievaizdas, Vis dėlto šiokios tokios patirties turi, Taip, šiokios tokios, bet esu trumpų sparnų paukštis, iš tų, kurie skaido žemai, O aš išvis dar nė karto neskridau, Nesi pažinęs moters, paklausė prievaizdas, Ne, Turi dar laiko, esi dar jaunas. Jiems prieš akis stojo molio mintuvas. Jie palaukė, kol vyrai, daugiau mažiau išsirikiavę nuo centro iki pakraščio ir protarpiais pasikeisdami vietomis, tie, kurie viduryje, į išorę, tie, kurie išorėje, į vidurį, pabaigtų ratą ir prieitų prie jų. Tuomet prievaizdas, paliesdamas jam petį, tarė, Įeik. 

Gatvė Lisabonoje

Kaip ir viskas, žodžiai turi savus kaip, savus kodėl ir savus ką. Kai kurie, iškilmingi, šaukia mums pompastiškai, susireikš-minę, tarsi būtų skirti dideliems dalykams, bet vėliau išaiškėja, kad tėra lengvas vėjelis, kuris nepajudintų ir vėjo malūno sparno, kiti, eiliniai, įprasti, kasdieniai, sukelia tokius padarinius, kokių niekas nedrįso numatyti, jie ne tam gimę - ir vis tiek sukrečia pasaulį. Prievaizdas tarė, Įeik, tarsi sakytų, Eik minti molio, eik pelnyti sau duoną, bet šis žodis buvo tas pats, kurį lilita po kelių savaičių ištars, raidę po raidės, kai lieps pašaukti vyrą, apie kurį jai pasakė, kad vadinasi abelis, Įeik. Gali atrodyti keista, kad moteris, garsėjanti ryžtingumu tenkinant savo troškimus, užtruko kelias savaites, kol atidarė savo kambario duris, bet, kaip vėliau pamatysime, tam yra paaiškinimas. Per tą laiką kainas negalėjo įsivaizduoti, kokias mintis puoselėjo ta moteris, kai, iš pradžių lydima sargybinių, vergių ir kitų tarnaičių svitos, ėmė rodytis prie molio mintuvo. Buvo kaip tie gerai nusiteikę dvarininkai, kurie eina į laukus pasidomėti, kaip jų darbininkams sekasi dirbti, tikėdamiesi paskatinti juos savo apsilankymu, per kurį niekad negaili padrąsinančio žodžio, o kartais nevengia ir draugiškai pajuokauti ir norom ar nenorom visus prajuokina. Lilita su niekuo nekalbėjo, išskyrus vietos prievaizdą, kurį prašė informuoti apie darbų eigą, o protarpiais, turbūt tam, kad palaikytų pokalbį, paklausdavo apie iš šalies atvykusių darbininkų kilmę, pavyzdžiui, šio, kuris eina štai čia, Nežinau, ponia, iš kur atvyko, kai jo to paklausiau - juk natūralu, kad norime žinoti, su kuo turime reikalų -jis parodė į vakarų pusę ir ištarė du žodžius, vos du, Kokius, Iš ten, ponia, Ar nesakė, kodėl paliko savo kraštą, Ne, ponia, Ir koks jo vardas, Abelis, ponia, jis sakė man, kad jo vardas abelis, Ar jis geras darbininkas, Taip, ponia, jis iš tų, kurie mažai kalba, o pareigas atlieka gerai, O ženklas jam ant kaktos, kas tai, Aš irgi jo paklausiau, ir jis atsakė, jog tai iš prigimimo, Vadinasi, apie šį abelį, kuris atvyko iš vakarų, nieko nežinome, Jis ne vienintelis toks, ponia, išskyrus tuos, kurie čionykščiai ir kuriuos daugiau mažiau pažįstame, visi kiti - dar nepasakotos istorijos, klajūnai, bėgliai, dažniausiai nekalbūs žmonės, galbūt tarpusavyje vieni kitiems pasipasakoja, bet ir dėl to negali būti tikras, O kaip elgiasi tasai su žyme, Mano nuomone, taip, tarsi norėtų likti nepastebimas, Na, aš pastebėjau, sumurmėjo lilita pati sau. Po kelių dienų prie molio mintuvo pasirodė pasiuntinys iš rūmų ir paklausė kaino, ar jis moka kokį amatą. Kainas jam atsakė, kad kadaise buvęs žemdirbys ir kad turėjęs palikti savo žemes dėl nederliaus. Pasiuntinys nunešė šią žinią, o po trijų dienų grįžo su įsakymu, kad mynėjas abelis tuoj pat prisistatytų į rūmus. Kainas nusekė paskui pasiuntinį toks, koks buvo, su savo senąja suteptąja tunika, beveik jau pavirtusia skarmalais, kuo geriau nusivalęs molėtas kojas. Įžengė į rūmus per mažas šonines duris, kurios vedė į prieangį, kur laukė dvi moterys. Pasiuntinys nuėjo pranešti, kad molio mynėjas abelis jau čia ir kad juo jau rūpinasi vergės. Šios nuvedė kainą į atskirą kambarį, nurengė ir išprausė nuo galvos iki kojų šiltu vandeniu. Nuo nepaliaujamo ir kruopštaus moterų rankų lietimosi jam sukilo erekcija, kurios negalėjo nuslopinti, nors ir manė, kad toks žygdarbis įmanomas. Jos juokėsi ir atsakydamos padvigubino dėmesį jo stačiam organui, kurį juokaujamai vadino nebylia fleita, šokinėjančia jų rankose su kobros miklumu. Kuo visa tai baigsis, buvo labai lengva nuspėti, vyras staiga išmetė sėklą keliskart čiurkštelėdamas klūpančioms vergėms ant veido ir į burną. Kairio smegenis nušvietė staigus prašviesėjimo žaibas - tam jį ir liepė atvesti iš molio mintuvo, bet ne paprastoms vergėms pamaloninti, joms, pagal jų padėtį, skirti kiti malonumai. Protingas mūrininkų prievaizdo perspėjimas buvo praklausytas, kainas įkėlė koją į spąstus, į kuriuos rūmų šeimininkė jį stūmė švelniai, neskubėdama, tarsi nejučiomis, tarsi blaškoma praslenkančio debesies, tarsi galvotų apie ką kita. Tyčia uždelsė paskutinį smūgį, kad duotų laiko, kad ant žemės tarsi atsitiktinai išberta sėkla galėtų savaime išdygti ir sužydėti. Kai dėl vaisių, buvo aišku, kad jau nereikės ilgai laukti, kad būtų galima rinkti. Vergės, atrodo, neskubėjo, dabar buvo susikaupusios ištraukti paskutinius lašus iš kaino varpos, kurią piršto galiuku viena po kitos su pasimėgavimu dėjo prie lūpų. Tačiau viskas baigiasi, viskas turi savo pabaigą, išskalbta tunika uždengė vyro nuogumą, laikas - šioje biblinėje istorijoje pats anachroniškiausias žodis - stoti rūmų šeimininkės, akivaizdon, o ji nuspręs jo likimą. Pasiuntinys laukė prieangyje, jam pakako vos žvilgtelėti, kad atspėtų, kas įvyko maudynių metu, bet nesipiktino, pasiuntiniai dėl savo pareigų pamato nemažai pasaulio, ir nėra nieko, kas juos stebintų. Kita vertus, jau tą epochą buvo žinoma, koks silpnas yra kūnas, ir ne taip labai dėl to jis kaltas, nes dvasia, kurios pareiga iš esmės būtų užkardyti visas pagundas, visada jose pasiduoda pirmoji, pati pirma iškelia baltą vėliavą. Pasiuntinys žinojo, kur veda molio mynėją abelį, kur ir kokiu tikslu, bet jam nepavydėjo, o štai goslusis epizodas su vergėmis, šitas tai tikrai sujudino jam kraują. Šįkart į rūmus įžengė per pagrindines duris, nes čia nieko nedaroma slapčiomis, jei ponia lilita įsitaisė naują meilužį, geriau, kad apie tai jau būtų žinoma, kad nebūtų žaidžiamas mažų paslapčių ir prakeiksmų žaidimas, nebūtų pinamas juokelių ir apkalbų tinklas, kaip kad neišvengiamai atsitiktų kitose kultūrose ir civilizacijose. Pasiuntinys vergei, laukusiai išorinėje priemenės durų pusėje, liepė, Eik pasakyti savo poniai, kad esame čia. Vergė nuėjo ir grįžo su žinia, Eik su manimi, tarė kainui, o paskui - pasiuntiniui, Tu gali eiti, tavęs nebereikia. Tokie tad reikalai, kad niekas nesididžiuotų, jog jam pavesta kebli misija, pabaigus darbą garantuotai jam bus pasakyta, Tu gali eiti, tavęs nebereikia, apie tai pasiuntiniai pernelyg gerai žino. Lilita sėdėjo ant drožinėto medinio suoliuko su atlošu, buvo apsivilkusi drabužį, tikriausiai kainavusį didžiulius pinigus, rūbą, kuris visiškai atvirai demonstravo iškirptę, atskleidžiančią pirmąjį krūtų linkį ir leidžiančią atspėti visa kita. Vergė pasišalino, jiedu buvo vieni. Lilita vertinančiai nužvelgė vyrą, regis, jai patiko tai, ką matė, ir galiausiai tarė, Visada būsi šioje priemenėje, dieną ir naktį, ten tau yra lova ir suolas atsisėsti, būsi, kol neapsigalvosiu, mano namsargis, neleisi niekam įeiti į mano kambarį, kad ir kas tai būtų, išskyrus verges, kurios ateina valyti ir tvarkyti, Kad ir kas būtų, ponia, paklausė kainas tarsi netyčiomis, Matau, kad esi miklaus proto, jei pagalvojai apie mano vyrą –  taip, ir jam neleidžiama įeiti, bet jis tai jau žino, tau nereikia jam to sakyti, O jei kas nors vis tiek veržtųsi įeiti, Esi tvirtas vyras, žinosi, kaip tai sutrukdyti, Negaliu jėga sulaikyti to, kas, būdamas miesto šeimininku, yra ir mano gyvybės šeimininkas, Gali, jei aš tau liepiu, Bet anksčiau ar vėliau pasekmės kris ant mano galvos, Nuo šito, jaunuoli, šiame pasaulyje niekas nepabėga, bet jei esi bailys, jei abejoji ar bijai, išeitis lengva - grįžti prie molio, Niekad nemaniau, kad minti molį —. mano dalia, Aš irgi nežinau, ar visam laikui būsi lilitos kambario sargas, Pakanka, kad juo būsiu šiuo metu, ponia, Gerai pasakyta, vien už šiuos žodžius jau nusipelnei bučinio. Kainas neatsakė, jis prisiminė mūrininkų prievaizdo balsą, Būk atsargus, žmonės kalba, kad ji ragana, galinti savo kerais išvesti vyrą iš proto. Apie ką galvoji, paklausė lilita, Apie nieką, ponia, prieš tave nesugebu galvoti, žiūriu į tave ir gėriuosi, daugiau nieko, Galbūt nusipelnai antro bučinio, Aš pasiruošęs, ponia, Bet aš dar ne, sarge. Ji atsikėlė, pasitaisė drabužio klostes, lėtai perbraukdama rankomis kūną, tarsi glamonėdama save, pirmiausia krūtis, paskui pilvą, o paskui šlaupų pradžią, kur stabtelėjo, ir visa tai darė įdėmiai žiūrėdama į vyrą, be išraiškos, tarsi statula. Vergės, neturinčios moralinių stabdžių, juokėsi iš gryno pasitenkinimo, beveik nekaltai, kai linksminosi manipuliuodamos vyro kūnu, dalyvavo erotiniame žaidime, kurio taisykles ir kaip jas pažeisti žinojo, tuo tarpu čia, šioje priemenėje, kur neprasiskverbia joks išorinis garsas, lilita ir kainas atrodo kaip du fechtuotojai, paruošę špagas mirtinai dvikovai. Lilitos jau nebėra, įėjo į kambarį ir uždarė duris, kainas apsidairė ir nerado kito prieglobsčio, kaip Jam paskirto suolelio. Nuėjo ir klestelėjo, staiga išsigandęs būsimų dienų perspektyvos. Jautėsi kaip kalinys, ji pati pasakė, Būsi čia dieną ir naktį, tik nepridūrė, Kai užsimanysiu, būsi mano veislinis bulius, ant manęs lipantis, šie žodžiai gali pasirodyti ne tiek šiurkštūs, kiek netinkami šiuo atveju, nes juk veislūs yra ir lipa vienas ant kito iš esmės keturkojai gyvuliai, o ne žmonės, bet šie žodžiai labai taiklūs, nes žmonės kadaise buvo keturkojai kaip ir gyvuliai, visi juk žinome, jog tai, ką šiandien vadiname rankomis ir kojomis, labai ilgai buvo tik kojos, kol kažkas susipratęs pasakė būsimiems žmonėms, Stokitės, nes jau laikas. Kainas klausia savęs, ar ne laikas sprukti iš čia, kol dar ne per vėlu, bet tas klausimas beprasmis, jis puikiai žino, kad nepabėgs, tame kambaryje yra moteris, kuri, regis, mėgaujasi išbandydama su juo vieną vilionę po kitos, bet kuri vieną dieną pasakys, Įeik, ir jis įeis, ir tuomet iš vieno kalėjimo pereis į kitą. Ne tam esu gimęs, galvoja kainas. Bet juk ir ne tam, kad nužudytų savo brolį, ir vis tiek paliko jo lavoną plyname lauke, su musių aplipusiomis akimis ir burna, abelis irgi ne tam buvo gimęs. Kainas apmąsto savo gyvenimą ir neranda tam paaiškinimo - štai moteris, kuri, nors kankinama geidulių, ką lengva pastebėti, gardžiuojasi atidėliodama akimirką, kai jam atsiduos, beje, žodis visiškai netinkamas, nes lilita, kai pagaliau praskės kojas ir leis jam įsigauti, ne atsiduos, bet bandys suėsti vyrą, kuriam sako, Įeik.

 Skaitykite bibliotekoje taip pat: 

Skaitykite bloge:
Ispanija:
Kelionė Don Kichoto keliu

Argentina:
Habemus Papam

Čilė:
Aljendė arba Čilė