Lai dzivo Latvija

Tegyvuoja Latvija! Kaimynus su  švente tikrai verta pasveikinti. Netgi aplankyti gimtadienio proga verta ir reikia. Juolab, kai sukaktuvininkai rengia tokias akiai patrauklias šventes.  Juolab - šalis, kurią tikrai mėgstu. Mes daug ko nežinome apie Latviją, dažniausiai vadovaujamės stereotipais arba vienadienių kelionių įspūdžiais.

Kai pamačiau lentynoje Arvydo Juozaičio knygą - mielai pačiupau - viskas viename - istorijos vadovėlis, krašto ir literatūros pristatymas. Vertas dėmesio ir laiko tekstas.

Mumių Trolių vakarai

Vakarai ilgėja, o kartu ir poreikis ieškoti šviesos ir šilumos. Tradiciškai lapkritį - Šiaurės  šalių  savaitė. Laikas parinktas ypatingai taikliai - kur, jei ne iš šiaurės šalių semtis patirties ir  stiprybės išgyventi dar vieną šaltą ir nejaukų laiką. Galiem pasisiemti ir kitų idėjų - tolerancijos, susitelkimo tada, kai reikia. Šių metų Šiaurės bibliotekų savaitės tema "Įvairialypė Šiaurė".

Tradiciškai bibliotekose organizuojami renginiai - auštant skaitymas vaikams balsu, vakare - skaitymai suaugusiems. Bet ar ne geriau visai šeimai susėsti, neskubant ir šiltai, ir paskaityti... Kad ir apie šeimą. Arba apie tuos, kurie gal gyvena po lova. Tamsoje juk daug ko galime nepamatyti, neišgirsti.

Vėlių šventės. Airija - Helouvynas ar lietuviškos Ilgės?





Neįmanoma neprisiminti tokios šventės, kai parduotuvės užverstos žvakutėmis ir jų visų įmanomų formų pakaitalais, o naktinių klubų ir kavinių reklamos kviečia pašėlti Helouvyno proga. Privalomas atributas - raganos, vampyro ar panaši kaukė.

O jeigu pažvelgsime į ištakas? Ir palyginsime?

Helouvyno pagrindinis šaltinis − tai keltiška Sauino šventė. Keltų ( o jų kultūra apėmė nemenką dalį Europos) naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. Naujųjų metų išvakarėse būdavo rengiama keltų mirties valdovo Samhaino šventė. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su  žmogaus mirtimi.

Baltieji. Atvykėliai.

Po ranka tiesiog pakliuvo knyga, kuri atgaivino prisiminimus - jau skaityta.... Skaityta ne tai, ne tos autorės, bet tematika ta pati. Beliko atnaujinti prisiminimus - kiek panašių knygų skaityta ta pačia tematika - emigracija, gyvenimas ten, kur protėviai negyveno.
Skaitymui parinkui knygą, kurią skaičiau pačią pirmąją - Karen Blixen (1885 - 1962) "Iš Afrikos".  Kodėl? visų pirma tai beveik dokumentinė knyga moters, kuri XX a. pračioje pradžioje kūrėsi Afrikoje, Kenijoje. Kitos skaitytos knygos - tarsi   šios autorės vaikų ar anūkų romanai. Knygos, rašytos tų, kurios užaugo svetimame jų proseneliams krašte, tačiau prosenelių kultūra  irgi jau betampanti svetima.
Galėtume kalbėti apie plačią Lotynų ir Šiaurės Amerikos literatūrą šių valstybių kūrimosi etape, tačiau XIX ir XX Afrikos, Naujosios Zelandijos kolonizacija - naujesnė, labiau suvokiama mūsų kartai, taip aktyviai veikiamai globalizacijos ir besiilginčiai vaikų, išvažiavusių 'nukariauti' naujų žemių.

2012 metų literatūros premijos laureatas Mo Yan - neatrasta žemė

Dieną prieš Nobelio premijos teikimą, su kolegėmis apšnekėjome, kad geriausiai mums tiktų, jog laureatu taptų Japonijos rašytojas Haruki Murakami - jo knygų daug, galėtume  ramiai sau reklamuoti. Kai laureatas buvo paskelbtas, paaiškėjo, jog netrime nei vienos jo knygos, nėra nei vieno kūrinio, kuris būtų išverstas į lietuvių kalbą.

Visa pažintis - informaciniai portalai užsienio kalbomis.

Visos mano Indijos

Seniai skaičiau ką nors geresnio kelionių tematika. Net nežinau, ar galima šią knygą įvardinti "kelionių įspūdžiais". Tai greičiau gyvenimo patirties šalyje pristatymas, praturtintas šalies istorijos, kultūros žiniomis,  moksline indologine
medžiaga, sukaupta per daugelį Vilniaus universiteto Orientalistikos centre dėstymo metų. 
Pristatydama neeuropietišką kultūrą, autorė Diana Mickevičienė  išryškina idealizuotus arba negatyvius Indijos kultūros ir mentaliteto suvokimo bei vertinimo stereotipus, analogiškai  pateikia ir Europos kultūros vertinimus indų akimis.
Taigi knyga, kurią verta paskaityti.

Kelias, ieškantis mūsų

Negaliu nepasidalinti straipsniu iš mėgstamo žurnalo - "Aš ir psichologija". Kelionė į save. Labirintais, klystkeliais, kurie veda mus į save pačius.
Netgi straipsnio moto - tinka mūsų blogui.

"Ne mes ieškom savo Kelio, o Kelias ieško mūsų. Štai kodėl net stovėdami vietoje esame jam ištikimi. Tačiau su viena sąlyga - tik tada, jei esame iš tiesų pasirengę žengti žingsnį, kai tik bus laikas."

Dag Hammarskjold

Turizmo dieną - pasirenkime keliauti

Šiandien - Pasaulinė Turizmo diena.  Kol dar sėdžiu darbe prie stalo - galiu tik pasvajoti ir suplanuoti sekančią kelionę. Kur? Nežinau. Pavarčiusi interneto puslapius ("Jei tavęs nėra internete, tavęs nėra visai" - naujausias internautų šūkis), supratau, kad galiu keliauti visomis kryptimis - netgi į žemės gelmes ar į dangų, visomis priemonėmis - "peškomobiliu", baidare, dviračiu ar lėktuvu.

 

Kol kas dar nežinau kur keliausiu, bet nuorodas - išsisaugau. Ir pateikiu Jums. Gal pravers?

Kur keliauja piligrimai

"Jeigu kelias neveda į šventovę, jis neveda nieku". Šią mintį  gūdžiais tarybiniais laikais ištarė senolė Tengizo Abuladzės filme "Atgaila". 
Kelias gali nuvesti ne tik į svetimos šalies šventovę, kuri prie viso to dar ir meno kūrinys (ak, kokia egzotika, ak, visi aikčios, kai prakrausiu į feisbuką), bet ir į save. Pastaroji  - tikriausiai sudėtingiausia. Tenka praeiti nemaža barjerų, ir vidinių vartų, kad suvoktum tikrąją savo esybę. Praeiti vidinius barjerus sunkiau, nei įveikti muitines ir pasų tikrinimo kontrolę.
Taigi - piligrimystė - kelionė į šventas religines vietas ar į save. Viena įdomesnių knygų šia tema - Kęstučio Marčiulyno "Laiškai iš Drakono kalnų". Visų pirma tai pasakojimas iš lietuviams egzotiškos šalies - Pietų Korėjos. Antra - iš egzotiškos lietuviams religijos - budizmo.  Trečia - tai pasakojimas apie vidinę žmogaus kaitą, kuri gali paskatinti kaitą ir skaitančiajame.

Pekino dienoraščiai

Mūsų tinklaraštyje jau buvo 'atkeliavę' kinai. Tiesa, kinai - Vilniuje. Šįkart pristatome atvirkštinę kelionę - lietuvaitė keliauja į Pekiną (Běijīng), Kinijos sostinę.

Kuo įdomi knyga? Tiesa, kaip ir kitos pristatomos knygos, ji - kelionės įspūdžiai, tačiau ši kelionė - užtrukusi metus. Autorė studijavo Pekino universitete pagal mainų programą. Knygoje nerasite nurodymų kur geriausia apsistoti ar geriausios kavinės adreso, bet padeda pažinti kultūrą, kuri europiečiui - visiškai kitokia, svetima iš esmės.

Autorė - poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė, studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teatrologiją.

Kas labiausiai džiugina skaitytoją - autorės gyvas ir ironiškas stilius.

Skaitome ...