Iter Vitae arba gyvenimo kelionė aplink pasaulį

 Savickaitė E., Kazlauskis K.

Iter vitae, arba Gyvenimo kelionė aplink pasaulį. - Vilnius : Alma littera, 2015 (Vilnius : Spauda). - 383 p., [20] iliustr. lap.

  Vartydama  knygą suvokiau, kad norėčiau ją įtraukti į skaitomųjų sąrašą - vasarai.

Dar daugiau dėmesio skirta vidinei kelione - po save, po bendražygį. Tam skirti ir tylos laikotarpiai, ir nuokrypiai į vidines būsenas, kurias sukelia sutikti pakeleiviai ir vietiniai gyventojai. Knyga - lyg ir keliautojų dienoraštis, tačiau didžiausia dėmesio dalis krinta ne į lankomos vietovės materialųjį pasaulį, bet į žmones, jų kultūrą ir tradicijas.

Skaitymui parinkome ištrauką apie kelionę po Turkiją - vieną populiariausių lietuvių atostogų maršrutą. Ištraukoje rasite ne tik visiškai ne turistinę Turkiją, bet ir galėsite palyginti savo įspūdžius iš "nublizgintosios" ir paprastos šalies, iš Europos gyventojams pritaikyto komercinio krašto ir turkų tradicijų bei gyvenimo būdo.

  

Šimtasis įrašas. Aišku gimtasis Panevėžys

Negalime nepaminėti Panevėžio šimtuoju šio blogo įrašu,  tiesiog negalime. Todėl, kad tai Panevėžys, todėl, kad kalbant apie tėvynę, pirmiausia turima omeny tai, kas artimiausia. Vieta, kur tau viskas artima. Kur žinai, už kurio kelmo turi augti baravykas. Vieta, kur žinai kiekvienos šeimos istoriją. Netgi jų senelių. Nes ten, ko gero, giminės. Penktos ar dar tolimesnės eilės. Todėl visokios istorijos eina iš lūpų į lūpas.

Aukštaitiški deimančiukai

2015 metai Lietuvoje paskelbti etnografinių regionų metais, tad turime galimybę pasižvalgyti Lietuvoje,  kaip kad praėjusiais metais žvalgėmės pasaulyje. Kaip ir dera tikriems patriotams, pradedame nuo Aukštaitijos. Panevėžys, kaip žinia, mėgsta save tituluoti Aukštaitijos sostine. Gi 1398 me­tais Vy­tau­tas su or­di­nu pa­si­ra­šė su­tar­tį, ku­rio­je Že­mai­ti­ja nu­brė­žia­ma iki Ne­vė­žio. Šia su­tar­ti­mi Ne­vė­žis iki pat XVIII am­žiaus pa­bai­gos ta­po pa­grin­di­ne li­ni­ja, ski­rian­čia Že­mai­ti­ją nuo Lie­tu­vos. Ir Simonas Stanevičus mini arklį ir mešką, (Aukštaitijos ir Žemaitijos simbolius) susitinkančius prie Nevėžio...
Antra vertus, etnografinių regionų ribos visada neaiškios, juk kitapus upės ar girios gyvenantys žmonės ne taip labai ir skiriasi. Gal kiek kitaip vadina pOnčius ar žŲsis... Bet atitekėjusi marti ir savo vaikus išmokys kitaip vadinti lOngus ar lUngus...

  

Lietuvninkais mes esam gimę... Klaipėdos diena

Edmundas Žiauberis. Ieva Simonaitytė

Šiandien - Klaipėdos diena. Diena, kai miestas ir visas kraštas vėl buvo prijungtas prie Lietuvos.

Mažoji Lietuva grįžo prie istorinių šaknų.
Klaipėda – vienas seniausių Lietuvos miestų, jo pradžia laikomi 1252 m. kai  Danės upės žiotyse Vokiečių ordinas Livonijoje pastatė Memelburgo pilį.
Bet miestas - ne svarbiausias, žymiai svarbiau - žmonės, išlaikę savo tautiškumą savo papročius per amžius. Deja, dauguma lietuvninkų pasitraukė į Vakarus II  Pasaulinio karo metu.

Įrašas be pavadinimo. Nes ne kelionė

Pirmuoju šių metų įrašu pakviesime keliauti ... pakviesime niekur nekeliauti toli, o pasiimti skaitytojo bilietą ir atkulniuoti pas mus, į biblioteką. Nes šalta. Nes dienos trumpos, o vakarai labai ilgi. O ilgais vakarais malonu ne tik skaityti (o po kalnus laipioti pavojinga), bet ir užsiimti kažkuo, kas šildo rankas ir širdį.

Siūlome peržiūrėti rankdarbių knygų parodą, gyvai jas galite pamatyti (ir pasiimti į namus) Kniaudiškių bibliotekoje (Kniaudiškių g. 34)

Iškylos Lietuvoje: Kelionės ir receptai

Pristatome naują turistinių maršrutų knygą, skirtą, kaip  sako ir pavadinimas - kelionėms po Lietuvą.

Kaip rašome knygos įvade, pateikiama informacija, kokias Lietuvos vietas galima aplankyti vienos dienos išvykoje automobiliu (30-120 km).

Kiekvieno maršruto pabaigoje pateikiami receptai patiekalų, kuri atspindi lankomą kraštą, jo mėgiamus produktus, jo kulinarijos istoriją, taip pat paliečiamos ir gyvenusios tautinės mažumos.

 Šios knygos pristatymu žengiame į Naujuosius, 2015 metus, 

 kurie yra paskelbti Etnografinių regionų metais, tad ir bloge, grįžę iš Kultūros sostinės užsienių klajonių, daugiausia keliausime Lietuvoje.

 

 

 

 

 

  

Kaip rašomos knygos. Arba - kai tave persekioja Sinuhė Egiptietis

Mika Toimi Waltari - populiariausias Suomijos rašytojas. Patys suomiai sako, kad labiau skaitomas yra tik nacionalinis epas - Kalevala.

Rašytojas gimė 1908 metais. Tėvas - liuteronų pastorius, tad be abejo, motina norėjo, kad sūnus pasektų tėvo pėdomis (tėvas mirė, kai rašytojui buvo 5 m.)  Mika Waltari įstojo į teologijos fakultetą, bet besimokydamas perėjo į filosofijos, estetikos ir literatūros skyrių. Dar studijų metais pradėjo rašyti į laikraščius, žurnalus, išleido pirmąją knygą o po studijų apsigyveno Paryžiuje, kur 1927 metais išleido pirmąjį romaną "Didžiosios iliuzijos". Turbūt paradoksas, jog rašytojas dalyvavo literatūriniame judėjime "Tulenkantajat" ("Liepsnos nešėjai"), tačiau politikoje ir socialiniuose klausimuose palaikė konservatyvias pažiūras.

 Žiemos karo ir II pasaulinio karo metais rašytojas dirbo Suomijos Vyriausybės informacijos biure, po karo pasinėrė į kūrybą.

Nuo pat pirmosios knygos rašytojas paniro į istorinę temątiką, ne tik Suomijos (Karina - Mauno duktė"), bet ir senovės Egipto ("Sinuhė  egiptietis" - viena geriausiai vertinamų M. Waltari knygų), krikščionybės ir viduramžių Europos gyvenimą.

Skaitymui pateikiame knygą "Keturi saulėlydžiai". Knygą apie tai, kaip rašomos knygos. Labai netikėtas, šmaikštus ir kartu gilus tekstas. Kaip sako Justinas Žilinskas - beveik Paulo Coelho parodija.

Nukelk kepurę, jaunuoli

Šiandien, lapkričio 21 dieną - tarptautinė sveikinimosi diena. Ją sukūrė du broliai amerikiečiai, 1973 metais atsitiktinai susitikę svetimame abiems jiems mieste ir taip apsidžiaugę, kad nusprendė pasidalyti džiaugsmu su draugais. Susitikimo dienomis vyko Izraelio - Egipto karas, pasaulyje didėjo įtampa - Šaltasis karas buvo jau įsivažiavęs. Sveikinimai draugams, be jokių ideologinių motyvų broliams tapo reakcija į poreikį mažinti įtampą pasaulyje.






 

 

Stebuklai ir talismanai

Stebuklai vyksta. Tame tarpe ir Lietuvoje. Kaip ten toje Keistuolių dainoje "Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti". O dar galima imtis pagalbinių veiksmų! kokių?

Vienas labai mėgstamas skaitytojų žurnalas "Šeimininkė" pristato vietas, skulptūras, kuriems jų lankytojai suteikia magišką galią.
Nuotraukos - rastos internete

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Detektyvų karalienė. Kas? Aišku - Agata Kristi

Devonšyras 

Rengiantis rašyti  apie Angliją, į galvą lenda įvairios asociacijos "sena geroji Anglija", "penktos valandos arbatėlė", tradicijos, karalienė, dviaukščiai autobusai ir eismas kita puse.

Ir tai, kas vadinama detektyvo klasika - Agata Kristi. Moteris - legenda, moteris  - darbštumo įsikūnijimas. Ar pati Agata Kristi buvo linkusi kurti intrigas? Regis ne, išskyrus vieną vienintelę istoriją, kurios aprašymą pateiksime skaitymui.
Agatha Mary Clarissa Miller gimė 1890 metų rugsėjo 15 dieną Torkvėjuje, pietinėje Anglijoje, Devonšyre. Torkvėjus - Anglijos kurortas, tad ar verta stebėtis, kad dažna įvykių romanuose vieta - pajūrio kurortai? Šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti keista, kad pasiturinti Anglijos šeima galėjo nuspręsti, jog jos jauniausiajai dukrai nereikalingas rimtesnis išsilavinimas.  Taigi, apsiribota guvernante,   repetitoriais, daliniu mokymųsi mokykloje bei baigiamosios prancūzų mokyklos mišiniu. Ją taip pat mokė dainuoti bei groti pianinu, netgi buvo žadama atlikėjos karjera, deja,  nepaprastas drovumas neleido siekti didesnių laimėjimų.  Dar daugiau, rašytoja 18 metų (1958–1976 m.) buvo Detektyvų klubo prezidente, deja, teisę sakyti kalbas ir tostus ji perleisdavo kitiems.
Karo metu Agata Kristi, jau ištekėjusi už Arčibaldo Kristi, praleido dirbdama savanore slauge ir vaistininke Torkvėjaus ligoninėje. Ji netgi išlaikė vaistininko egzaminus (nuodai - populiari žudymo priemonė!)
Savo pirmąją novelę rašytoja publikavo susilažinusi su seserimi, šioji netikėjo, kad jaunėlės apsakymai gali turėti pasisekimą. Vėlesnis gausus derlius romanų, taip pat ir spausdinamų dalimis žurnaluose dalinai nulemtas ir finansinio poreikio.
Vėliau, po skyrybų, keliaudama po Bagdadą, susipažino su antruoju savo vyru - archeologu Maksu Melovanu. Rašytoja beveik 30 metų, iki pat savo mirties 1972 metais lydėjo vyrą į archeologines ekspedicijas. 
Agata Kristi parašė 92 knygas, jos išverstos į 45 kalbas, egzempliorių skaičiumi nusileidžia tik Biblijai ir Šekspyro kūriniams.


Laura Thompson. Agatha Christie: angliška mįslė / iš anglų kalbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Logotipas), 546 p.