Cepelinai ir mamutai. Ne ne taip: Nuo mamutų iki cepelinų arba kai kas įdomaus iš Lietuvos kulinarijos istorijos

Netyčia aptikome, kad šiandien, vasario 2 d. - TARPTAUTINĖ Cepelinų diena. Įsivaizduojate? Cepelinų! Tarptautinė! o kai toks žodžių sąskambis pasiekia ausį norisi suabejoti - kokiu būdu lietuviškas cepelinas gali tapti tarptautiniu patiekalu, ypač žinant kaip reaguoja ne lietuviai, kurie pavaišinami vaišingų lietuvaičių tokia tautine vertybe? Turbūt kaip lietuviai į pasiūlymą paragauti skėrių ir kitų pikantiškų gėrybių.

Bet apie viską iš eilės. Apie bulves, cepelinus, Donelaitį ir Valančių, bei rezistencijos ginklus.
Skaitymui, nepaprastai įdomi, humoru atmiešta kulinarijos istorijos knyga.

 

Puronas, Vilius.
Nuo mamutų iki cepelinų, arba Kai kas įdomaus iš Lietuvos kulinarijos istorijos : su daugybe paveikslėlių ir keturiais nemokamais priedais išalkusiems žinių … / Vilius Puronas. - Vilnius : Vaga, [1999] (Kaunas : Spindulys). - 255, [1] p.

Katedrų statytojai. Ken Follet "Žemės stulpai"

Follett, Ken (1949-) (Foletas, Kenas). Žemės stulpai /iš anglų kalbos vertė Aloyza Lukšienė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.- 1021 p.

Šios knygos banga jau praėjo.  Didžiausi istorinių romanų mėgėjai knygą jau perskaitė, įvertino, serialą pažiūrėjo. Istorijos mėgėjai romaną įvertino teigiamai. Tai, kokius istorinius faktus pateikia rašytojas - panašu į tiesą. Galbūt įvykių fonas bei gyvenimiškosios detalės nėra pikantiškos ar labai traukiančios akį, tačiau jos realistiškos, atitinkančios istorinį laikotarpį. (Čia galime prisiminti Jean Auel "Žemės vaikų" seriją ir pasakojimus, kokius prieskonius maistui ir kokią druską vartojo sumedžiotų mamutų kepimui akmens amžiuje - tokia pseudo istorija atbaido nuo pat pirmųjų puslapių). Greta istorinio fono -  žmonių gyvenimai. Vienuoliai, didikai, valstiečiai, bažnyčios statytojai - ryškūs charakteriai- vardai ir likimai persipina ir kuria didingą epą. 

Ken Follet šį romaną laiko išskirtiniu kūriniu, nepaprastai įtraukusiu jį į viduramžių istorijos ir architektūros studijas. Rašyti įkvėpė Solsberio katedra, siužetas kai kur remiasi Vinčesterio katedros statybos faktais, nors pats Kingsbridžas išgalvotas. 

Violeta Domkuvienė. Vietnamas, Singapūras, Balio sala: Magiškoji Pietryčių Azija

Regis pasaulis jau visai susitraukė ir tarybinių laikų jaunuolio svajonė 'pamatyti Paryžių ir numirti" tapo juokinga. Dabar ranka pasiekiamas visas pasaulis... Nori į Suomiją - prašom, patraukliau Kenija - irgi. Dar mielai laukia Pietų Amerika - seniai civilizuotas ir literatūrizuotas (ot kokį žodį sugalvojau!) kraštas.

Pastaraisiais metais keliautojų (ir rašytojų) žvilgsnį vis labiau traukia nepažintos kultūros. ir vis dažniau - Rytų Azija, Pietryčių Azija.

 

 

 

 

Domkuvienė, Violeta. Vietnamas, Singapūras, Balio sala : magiškoji Pietryčių Azija. - Kaunas : Obuolys, 2015. - 269 p.

 

 

 

 

Jean Beliveau. Pėsčiomis aplink pasaulį: 54 poros sunešiotų batų, 75 5000 nueitų kilometrų, 11 metų kelyje...

Nauja kelionių knyga. Teisingiau sakant - didelės kelionės, kuri prasidėjo kaip vidinė kelionė ir išsiplėtusi į Taikos žygį.

Kelionė vyko ne tik aplink pasaulį, intensyvi kelionė vyko ir viduje - įveikti sunkumus, nuovargį, pavojus ir įveikti save - savo prasmes ir tikslus... 

 

Pėsčiomis aplink pasaulį : [54 poros sunešiotų batų, 75 500 nueitų kilometrų, 11 metų kelyje…] / Jean Béliveau ; pasakojimas, užrašytas bendradarbiaujant su Géraldine Woessner ; iš prancūzų kalbos vertė Leonas Ramutis Tamošiūnas. - Vilnius : Eugrimas, 2014. - 263 p.

Kapris dviejų rašytojų atmintyje

    Šįkart įrašas apie vietovę, kuri traukia turistų žvilgsnius bei svajones. Du rašytojai, du žvilgsniai. Vienas - lietuvis Antanas Vaičiulaitis, mokęsis Sorbonos ir Grenoblio universitetuose, dirbo ambasadoje Romoje. Ir iš ten jau negalėjo grįžti į okupuotą Lietuvą. Rašytojas eruditas, estetinio realizmo atstovas. Kapryje rašytojas tik viešėjo..
Antrasis autorius - Akselis Miuntė (Axel Martin Fredrik Munthe), švedų gydytojas, psichiatras bei rašytojas. Vila Kapryje buvo jo svajonė nuo 18 metų, įgyvendinta tik tada, kai jau sukaupė pakankamai pinigų dirbdamas Paryžiuje ir Stokholme. Vėlgi, ir gyvendamas Kapryje, jis vis dar buvo asmeninis Švedijos karališkosios šeimos gydytojas, prižiūrėjo karalienę Viktoriją, kuri dėl sveikatos gyveno Kapryje.
Knygos apie San Mikelę autorinį honorarą, autorius panaudojo migruojančių paukščių draustinių ir rezervatų steigimui ir prižiūrėjimui Kapryje (Karalienė Viktorija paskatino Barbarosos kalno šlaite įkurti paukščių draustinį) ir Švedijoje.

Polina Žerebcova. Polinos dienoraštis

Sunku rašyti įvadą tokiai knygai. kai pradėjau versti puslapius, pasirodė, kad vėl skaitau Anos Frank užrašus: paaugliškus, kartais naivius, kartais netikėtai brandžius ir labai, tikrai labai sukrečiančius. Tikriausiai dėl to, kad rašo vaikas apie tai, kas tikrai skirta ne vaikams. Apie vaiko bandymą išgyventi priešiškame pasaulyje. Iš tikro priešiškame, kur gatvėje šaudo, o namie - griūna grindys ir  šeima - motina ir dukra gyvena nuolatinėje baimėje - kaimynai gali apiplėšti, į namą gali pataikyti raketa ar sviedinys ir dar dešimtys tikrų pavojų...

Autorė gimė 1985 m. kovo 20 d. daugiatautėje šeimoje Grozno mieste. Mergaitei buvo tik 9 metai, kai prasidėjo karas.... pačiomis pirmomis, gulėdamas ligoninėje žuvo senelis, vienintelis šeimos vyras, tad šalyje, kur dauguma gyventojų musulmonai, moterims itin sunku.

Tačiau žmogus, kuris pasirinko būti tvirtu net ir taikos metu, nėra lengva išgyventi šiuolaikinėje Rusijoje. Teko emigruoti. Nuo 2013 metų Polina Žerebcova gyvena Suomijoje, turi joje politinį prieglobstį dėl persekiojimo Rusijoje.

Draugystė. Šiaurietiškai taip pat: Šaurės šalių bibliotekų savaitei

Šių metų Šiaurės šalių bibliotekų savaitė skirta Draugystės temai. Tai, kad  apie draugystę nuolat kalbame vaikams, tai, kad vertiname patys, lyg ir įprasta. neįprasta, kai draugystės temą randame tekstuose, atkeliavusiuose iš IX amžiaus (užrašyta Egilio saga XIII a. iki tol keliavo iš lūpų į lūpas). Regis, tamsieji, karo ir smurto amžiai, tačiau žmogaus prigimtis nesikeičia - jam reikia draugystės.
Tyrėjai pastaruoju metu sutaria, kad sagos (segja ‘pasakoti, sekti, sakyti’) yra priimtinas šaltinis mentalitetui, socialinei struktūrai, kasdieniam senosios skandinavų visuomenės gyvenimui pažinti, tačiau nepatikimas analizuojant Skandinavijos krikšto ar politinės istorijos klausimus. Visose sagose pasakojama apie praeitį – vienose apie tolimą, netgi mitologinę praeitį, kitose – apie netolimą, apie tokius įvykius, kurių amžininkai, liudininkai ir dalyviai dar tebegyvi tuo metu, kai pasakojama pati saga. Šie pasakojimai apie praeitį – sagos – viduramžiais būdavo mėgstama skandinavų pramoga.
Papramogaukime ir mes - paskaitykime temstant - Egilio sagos ištrauką.

Dzūkijos perlas

Iš Subartonių (nuo Varėnos), per Peterburgą, Kijevą, Baku, Kauną iki Pensilvanijos - tokia rašytojo Vinco Krėvės kelionė. Gimė, mokėsi, blaškėsi per gimnazijas, kunigų seminariją, Filologijos fakultetą, darbą gimnazijose ir universitetuose, veiklą politikoje ir dar daugiau.
Bet svarbiausia veikla - rašytojas. "Krėvė buvo šakoto talento asmenybė. jo požiūris į pasaulį ir žmogų netelpa vienoje koncepcijoje. Orientalistiniuose kūriniuose jis atvirai apmąstydavo gyvenimo prasmės klausimus, traktuodamas juos nirvanos filosofijos aspektu (akcentavo kančios, nerimo, maksimalistinių siekimų vertę žmogaus gyvenime). Istorinėse dramose analizavo pareigos ir asmeninės laimės, individo ir minios, nežabotų aistrų ir žemiško prakticizmo konfliktą, pabrėždamas, jog tikroji būties prasmė - iki dugno išsemti nevilties, ilgesio, džiaugsmo ir svajonių šaltinį, pajusti žmogaus galimybių ribas. Tais kūriniais Krėvė eksploatavo savo intelektualines ir emocines potencijas, realizavo vaizduotėje susiklosčiusią didingos romantiškos asmenybės viziją. Priešingas požiūris - lyg kokia ano požiūrio kontraversija - atsiskleidė novelėse apie "šiaudinės pastogės" buitį. Rašytojas atsiė į paprastą kasdienybę, tiksliau, šiltą ir jaukią savo vaikystę, nušviestą spragsinčių balanų ir apgaubtą paslaptingos gamtos. Toji vaikystė iš laiko distancijos jam galėjo atrodyti dar gražesnė ir idiliškesnė, negu buvo iš tikrųjų. Idilines spalvas tirštino ir nostalgija (daugumą novelių Krėvė parašė gyvendamas Baku)" (Albertas Zalatorius)
  

Kai Vytautas girdė žirgus Juodojoje jūroje...

 

 Šįkart - ne grožinė literatūra. Nors lietuviai visada jautė dvasinį artumą ukrainiečiams, tačiau  kūrinių vertė labai mažai. be abejo, pasakos ir Tarasas Ševčenka (mokęsis, beje, Vilniuje. O Maironis - Kijeve. Taigi 1:1).
Dar versti Olesio Gončaro, Ivano Korsako,  Serhij Žadan kūriniai. Toliau - kaip ir nebūta kultūrinių ryšių, ukrainiečių literatūros, kino. Visi kultūriniai ryšiai sovietiniais laikais turėjo vykti per Maskvą, taip iškreipdami tikrą kultūrų bendravimo esmę.
Pagal knygos koncepciją šis leidinys turėjo tapti savotišku "katalizatoriumi" padedančiu įveikti istorines užmarštis ir paskatinti Ukrainos bei Lietuvos visuomenes įdėmiau pažvelgti į šį konkretų laikotarpį bei jo palikimą. Siekiant tai įgyvendinti visų pirma teko įvertinti priežastis, kurios privedė prie tokios "lietuviškojo" laikotarpio "užmaršties", o taip pat atlikti kruopštų tiriamąjį darbą - t.y. peržiūrėti, kas iš tiesų Ukrainoje sukurta per 200 m. trukusią "Lietuvos epochą". Tuo pačiu keliais štrichais paryškinant Lietuvos ir Vilniaus vaidmenį Ukrainos istorijoje.   

 Skaitome...

Nobelio literatūros premija 2015 metais - Svetlana Aleksijevič

Kasmetinė, laukiama, garsiausia.

Šiemet - Svetlana Aleksijevič. Baltarusių rašytoja.  67 metų autorė buvo pagerbta „už savo polifoninius veikalus, kurie yra paminklas kančioms ir drąsai mūsų laikais“.

Švedų dienraščio „Dagens Nyheter“ kultūros naujienų redaktorius Bjornas Wimanas sakė, kad „jos kūriniai balansuoja ant ribos tarp dokumentikos ir romano – už šį žanrą apdovanojimas dar nebuvo skirtas".

Komiteto, skiriančio Nobelio premijas, atstovė Sara Danius: „Pastaruosius 30-40 metų ji stengėsi apibūdinti sovietinį ir posovietinį žmogų. Tačiau tai nėra įvykių istorija. Tai yra emocijų istorija. Ji mums siūlo labai emocišką pasaulį. Taigi, tie istoriniai įvykiai, apie kuriuos ji rašo savo įvairiose knygose – nuo Černobylio katastrofos iki sovietų karo Afganistane – yra tiesiog dingstis tirti sovietinių ar posovietinių laikų žmogų“.

Rašytoja gimusi 1948 metais Ukrainoje, jos mama ukrainietė, tėvas baltarusis. Su tėvais vėliau apsigyveno Baltarusijoje, čia tapo žurnaliste.

Pirmoji knyga išleista 1985 metais.

 

Pilnas kūrinių sąrašas (rusų kalba, ja rašytoja kuria):

 

«У войны не женское лицо» Минск,1985
Последние свидетели. М., 1985
«Цинковые мальчики» (1989)
«Зачарованные смертью» (белорус. 1993, рус. 1994)
«Чернобыльская молитва» (1997)
«Последние свидетели. Соло для детского голоса» (2004)
«Время сэконд хэнд» (2013)

 

Lietuvių kalba išleistos knygos:

 

• Алексіевіч, Святлана Аляксандраўна (1948-) (Aleksijevič, Svetlana)Černobylio malda : ateities kronika / iš baltarusių ir rusų kalbų vertė Alma Lapinskienė. - Vilnius : Alma littera, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 285 p.
• Алексіевіч, Святлана Аляксандраўна (1948-) (Aleksijevič, Svetlana) Paskutinieji liudytojai : nevaikiški pasakojimai : viduriniam ir vyresniam mokykliniam amžiui / iš rusų kalbos vertė Salomėja Čičiškina. - Vilnius : Vyturys, 1989. - 182 p.