Undinėlė, panelė Smila ir kiti Danijos gyventojai

Balandį  visas Panevėžys, kaip Lietuvos kultūros sostinė turėtų nukeliauti į Daniją. Ko ten? O čia jau pasirinktinai... Vaikai tikriausiai keliautų į Legolendą arba kurį nors Hanso Kristiano Anderseno muziejų. Istorijos mėgėjai - pažiūrėti šalies, kur gyvena pačių pirmųjų vikingų palikuonys. Pedagogai - pasisemti naujų profesinių idėjų, nes Lietuvoje labai populiarios danų idėjos šioje srityje. Visi paniurėliai ir nelaimingi - į miestelį, kuris vadinamas vienu iš keturių laimingiausių pasaulio miestų. Ar reikia daugiau krypčių? Literatūra. Lietuvoje danų literatūra ne pati populiariausia. Be Anderseno pasakų, žinoma. Šio rašytojo sėkmė - nepakartojama. Galbūt jo asmenybė - tas pradas, kuris taip pažadino danus rūpintis vaikų gerove?

  

Vilius Telis ir kiti ambasadoriaus džiaugsmai

 
Vytautas Petras Plečkaitis
Šveicarija, kurios nepažįstame : ambasadoriaus įžvalgos : mitai, realybė, paralelės. - Vilnius : Versus aureus, 2013, - 190 p. - ISBN 978-9955-34-415-5
 

 Leidykla „Versus aureus“ išleido buvusio Lietuvos ambasadoriaus Šveicarijoje, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Vytauto Plečkaičio knygą „Šveicarija, kurios nepažįstame“. 

Šveicarija - turtinga daugiakalbė valstybė, susiformavusi iš kelių tautų, kalbų ir kultūrų samplaikos, garsėja labiausiai išplėtota Europoje savivalda, unikalia bankų sistema ir galingų valstybių pripažinta neutraliteto politika, kurios pradėta siekti dar XVI amžiuje. Šveicarija yra ELPA, Europos Tarybos, Pasaulio prekybos organizacijos, JTO organizacijų narė, tačiau, būdama  Vakarų Europos centre, iki šiol nepriklauso Europos sąjungai.

 

Dėl neutraliteto Šveicarija mėgiama tarptautinių organizacijų, gi Raudonasis Kryžius pasirinko savo emblema Šveicarijos vėliavą atvirkščiomis spalvomis... 
 
 

2013 metų Literatūros geriausias

Alice Munro

Šiandien, 2013 spalio 10 dieną paskelbtas Literatūros premijos laureatas. 

 

Be abejo, ji nėra vienintelė, tačiau pasauliniu mąstu - be abejo, labiausiai vertinama.

Savas premijas turi Europos sąjunga, kieviena šalis taip pat.

Bukerio premija (angl. Booker Prize) – viena iš svarbiausių angliškai kalbančiųjų pasaulio šalių literatūrinė premija. Viena iš sąlygų - autorius turi priklausyti Britanijos tautų sandraugai arba būti kilęs iš Airijos ar Pietų Afrikos Respublikos.

Pulicerio premija (The Pulitzer Prizes) - Jungtinėse Amerikos Valstijose skiriama premija už geriausius žurnalistikos, literatūros arba muzikos kūrinius. Nuo 1917 m. kasmet gegužės mėnesį teikia JAV Kolumbijos universiteto Pulicerio premijų globos komitetas, rekomendavus žiuri, į kurią įeina žymiausi šalies žurnalistai, kultūros darbuotojai ir universiteto rektorius.

Brolių Gonkūrų premija - prestižiskiausia Prancūzijos literatūrai.

 Dublino literatūros premija - viena demokratiškiausių pasaulio literatūros premija, į ją gali pretenduoti bet kokio amžiaus ir bet kurios tautybės rašytojas. Kandidatai  atrenkami atsižvelgiant į jų skaitomumą pasaulio bibliotekose. Vėliau komisija išrenka nugalėtoją. Vienintelis reikalavimas - knyga turi būti išleista ir anglų kalba.

Anoj pusėj Dunojėlio

Magris, Claudio (1939-)

Dunojus / Claudio Magris ; iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko. - Vilnius : Vaga, 2012. - 334 p.

Šį kartą pristatome Claudio Magris (g. 1939 m.) – italų romanisto, eseisto, kultūros filosofo,  2008 m. nominuoto  Literatūros Nobelio premijai, knygą "Dunojus". Autorius -  gimęs kosmopolitiškajame Italijos uoste, esančiame greta Slovėjinos sienos, Trieste, kuris jį išugdęs kaip enciklopedinių žinių ir kūrybiško smalsumo kupiną rašytoją. Jo knyga „Dunojus“ – įtraukta į Guardian visų laikų geriausių Kelionių kategorijos knygų dešimtuką, išversta į daugiau nei 30 pasaulio kalbų.

Skaitytojas nukeliamas į regioną, esantį imperiškosios, „mėlynojo kraujo“ upės – Dunojaus – baseino teritorijoje: kelionė driekiasi per Bavariją žemes, Austriją ir Vengriją, Balkanų šalis, Vidurio Europą – nuo Juodosios Girios iki Juodosios jūros.

 

Kelionė ne tiek geografinė, kiek kultūrinė - istorinė - socialinė, autorius aprašo ne tiek vaizdus ir vaizdinius, bet pakeliui atmintin susirenka įvairiausias smulkmenas – Centrinės Europos, kuri savin sutalpina vokišką, vengrišką, slavišką, romanišką, žydišką  kultūrą – atminties liudijimus: epų ir mūšių atpasakojimus,  kasdienio gyvenimo aprašymus, antkapių užrašus, laikraščių iškarpas, istorijos nuotrupas.

Judėja. Pascha. Velykos

 

 

Kažkaip patraukė prie senųjų Lietuvos keliauninkų. Šįkart - Antanas Poška ir "Judėjos slėniais ir aukštumomis". Pasirinkimas labai paprastas - artėja didžiausia šventė krikščionims ir viena didžiausių švenčių - judėjams, žydams. Teisingiau - tai ta pati šventė, "perėjimas", tik prasmę suteikiame skirtingą - kas išeina iš Egipto vergijos, kas pereina mirtį.

Kodėl renkuosi tarpukario autorius? Negaliu neprisipažinti, kad jie mane žavi. Savitu jumoru, nenumelioruota kalba. Asmeniniu tikrumu to, ką kalba, nesistengiant įtikti kritikams.

Vatikanas

Apie Paryžių sakoma, kad  į jį privaloma nukeliauti ir tada jau galima mirti. O į Vatikano sostą išrenkamas žmogus, kuris soste ir numirs. Bent jau taip dažniausiai būna. Užtat šiomis dienomis popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas sukėlė tikrą šoką. Tokį patį, kaip kad po kelių valandų žaibas virš Švento Petro bazilikos - žiemą!

2012 metų literatūros premijos laureatas Mo Yan - neatrasta žemė

Dieną prieš Nobelio premijos teikimą, su kolegėmis apšnekėjome, kad geriausiai mums tiktų, jog laureatu taptų Japonijos rašytojas Haruki Murakami - jo knygų daug, galėtume  ramiai sau reklamuoti. Kai laureatas buvo paskelbtas, paaiškėjo, jog netrime nei vienos jo knygos, nėra nei vieno kūrinio, kuris būtų išverstas į lietuvių kalbą.

Visa pažintis - informaciniai portalai užsienio kalbomis.

Kelias, ieškantis mūsų

Negaliu nepasidalinti straipsniu iš mėgstamo žurnalo - "Aš ir psichologija". Kelionė į save. Labirintais, klystkeliais, kurie veda mus į save pačius.
Netgi straipsnio moto - tinka mūsų blogui.

"Ne mes ieškom savo Kelio, o Kelias ieško mūsų. Štai kodėl net stovėdami vietoje esame jam ištikimi. Tačiau su viena sąlyga - tik tada, jei esame iš tiesų pasirengę žengti žingsnį, kai tik bus laikas."

Dag Hammarskjold

Rojaus žemėje beieškant

Pristatome naują kelionių įspūdžių knygą.

Vytautas Žutautas

Rojaus žemėje beieškant : kelionių reportažai: Kuba, Dominikos Respublika ir Haitis, Jamaika, Šri Lanka, Maldyvai, Mauricijus. - Kaunas, 2011 (Kaunas : Spindulio sp.). - 238 p.

Sunku ką nors pasakyti apie knygą, kurią norisi perskaityti per naktį. Juolab apie tokias šalis, kur savo kojomis nenukeliausiu, o lėktuvu nuskristi nuosava piniginė neleis.
Kas belieka - skaityti knygą.

 

2011 metų geriausias. Literatūros Nobelio premijos laureatas - T. Transtomeris

Alfredas Nobelis.

 Kiekvienais metais spalio pabaigoje mokslo ir  literatūros pasaulyje sujudimas - skelbiami prestižiskiausios  Nobelio premijos laureatai. Žmogus, sukūręs sprogstamąją medžiagą norėjo, jog jo vardas po mirties būtų susijęs ne su karu.

Taigi, premijos.

Manoma, kad įsteigti garsiąją premiją Alfredą Nobelį paskatino per apsirikimą prancūzų spaudoje paskelbtas jo nekrologas Le marchand de la mort est mort („Mirė mirties komersantas“), kuriame buvo rašoma, kad „vakar mirė daktaras Alfredas Nobelis, kurį praturtino išradimas žudyti žmones greičiau, negu tai buvo daroma iki šiol“.
1895 m. lapkričio 30 Alfredas Nobelis Švedų ir norvegų klube Paryžiuje pasirašė testamentą, kuriuo didžiąją turto dalį paskyrė Nobelio premijos įsteigimui. Premija turi būti išmokėta garsiems mokslininkams ir kūrėjams chemijos, fizikos, medicinos ir fiziologijos bei literatūros srityse.
Būti TOKIOS premijos laureatu - didžiulis prestižas.  Tai reiškia, kad žmogus priklauso pasaulio mokslo ar kultūros elitui.

Aljendė arba Čilė

Izabelė Aljende 2010 m.

Vaikai pasakas mėgsta ne todėl, kad jie vaikai, bet todėl, kad ten - viskas kitaip. Kitokia žolė, kitokie veikėjai, o jeigu tai žmonės - jie kitokie. Pirmoji Izabelės Aljende knyga kurią perskaičiau "Dvasių namai" apgaubė atmosferą balkšvai rausvu spindinčiu stebuklais rūku. Ir visa, ką ji aprašė - neteisybė, meilė, revoliucija buvo taip tikra, taip realu... per rūką. Per žmonių jausmus. Viena vertus, ar kitaip gali rašyti moteris? ar ne taip jausčiau, rašyčiau aš? Ar ne šios autorės knyga būčiau aš? Antra vertus - ši moteris, tiek mažai gyvenusi gimtinėje, stebuklingu atspalviu padengė visą šalį, jos žmones ir gamtą. Taip pat ir istoriją, šalies legendas.