"Jeigu kelias neveda į šventovę, jis neveda nieku". Šią mintį gūdžiais tarybiniais laikais ištarė senolė Tengizo Abuladzės filme "Atgaila".
Kelias gali nuvesti ne tik į svetimos šalies šventovę, kuri prie viso to dar ir meno kūrinys (ak, kokia egzotika, ak, visi aikčios, kai prakrausiu į feisbuką), bet ir į save. Pastaroji - tikriausiai sudėtingiausia. Tenka praeiti nemaža barjerų, ir vidinių vartų, kad suvoktum tikrąją savo esybę. Praeiti vidinius barjerus sunkiau, nei įveikti muitines ir pasų tikrinimo kontrolę.
Taigi - piligrimystė - kelionė į šventas religines vietas ar į save. Viena įdomesnių knygų šia tema - Kęstučio Marčiulyno "Laiškai iš Drakono kalnų". Visų pirma tai pasakojimas iš lietuviams egzotiškos šalies - Pietų Korėjos. Antra - iš egzotiškos lietuviams religijos - budizmo. Trečia - tai pasakojimas apie vidinę žmogaus kaitą, kuri gali paskatinti kaitą ir skaitančiajame.