Virginijus Savukynas. Istorijos detektyvai: viduramžiai

Nauja knyga. Autoriaus, kuris labiau žinomas iš TV ekranų, nei iš knygų lentynų. Teisybės dėlei, tai antroji Virginijaus Savukyno knyga:  "Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII-XIX amžiaus Lietuvoje", išleista 2012 metais dūli bibliotekos knygų lentynoje. Ši knyga - kitokia, greičiau  plačiam skaitytojų ratui, nei specialistams. Detektyvas, o ne vadovėlis. 

Ir iš tikro, skaitėsi įdomiai, nors maniau, kad istoriją išmanau neblogai, bet ši istorija - tiesiog kitokia. Ne akademinė, greičiau - grožinės literatūros stiliaus. ir vis tik - ne romanas, su užuominomis į laikotarpį, o istorija.

Beveik gimtoji Airija... Beveik

Lietuviai jau tokie... kaip ir visos mažos tautos.... norime, kad tie, kurie gyvena mūsų žemėje, domėtųsi - mūsų kalba, mūsų literatūra, mūsų įstatymais. Visai teisėti lūkesčiai, sakyčiau.

O mes patys? ar mūsų tautiečiai, radę naujus namus Airijoje, Anglijoje, Norvegijoje, Ispanijoje domisi tų šalių kultūra, papročiais, įstatymais? Norvegijoje, jau žinome, nesidomi net įstatymais, tiesiogiai liečiančiais juos pačius, o kitur? 

 Airija. Tūkstančiai lietuvių čia jau gyvena daugiau nei dešimtmetį.

 Kokia kalba daugiausia kalba? Anglų? ar? airių - gaelų kalba? Taip, yra ir airių kalba, buvusi primiršta, nes anglų įtaka padarė savo - dalis tautos primiršo savo prigimtinę kalbą. Argi ne panašu su Lietuva?

Pirmieji raštai Airijoje užfiksuoti jau VII amžiuje, vienuoliai rašė ir lotyniškai, ir airiškai. Tryliktame amžiuje atėjo anglų kalba ir ilgainiui užgožė airiškąją - ir kalbą, ir raštiją. Kaip dažnai būna, į metropoliją išvyko ir tie, gabiausieji, atkakliausieji, tad airiai didžiuojasi ir tais, kurie yra "airių kilmės", nors rašė angliškai... Sąrašas ilgas - Džonatanas Sviftas, Oskaras Vaildas, Lorencas Sternas, Bernardas Šou, ir aišku - XX amžiaus rašytojai - V.B. Jetsas, Samuelis Beketas ir aišku, mūsų "teksto skaitymui" autorius Džeimsas Džoisas.

 Ką turi airiai, silpną agrarinę šalį sugebęję atskirti nuo Anglijos ir pakelti į aukštumas, jog, buvusi emigrantų šalimi, tapo patrauklia imigrantams? nežinau. Bet jei sužinosiu, būtinai pasidalysiu :)

Savas Stambulas

 

 

 

 Kai naujų knygų pristatome daug, ilgainiui pradeda atrodyti, jog temos ir knygų pobūdžiai kartojasi, juo labiau, kai knygos skirtos vienai tematikai. Tad šiuokart iš viso ilgo knygos ilgo istorinių vietų,  architektūros stebuklų bei visų kitų turistinių įžymybių sąrašo neišsirinkome nei vieno. Vietoje jų - miesto istorija. Nors, kai kalbame apie keliones į Turkiją, dažniausiai minime Alaniją, Marmarį, Turkijos sostinė dažniausiai lieka nuošalyje. Deja, nuošalyje, kadangi miestas itin turtingas istorija ir nuolatine kaita.  Vertas didesnio dėmesio, nei gauna dabar iš lietuvių turistų. Lygiai kaip verta dėmesio ir knyga.  

 

Koruklu, Jolita. Savas Stambulas : [pamatyk, paragauk, pramogauk].2016, (Kaunas : Spaudos praktika). - 332 p.

Alberto Angela. Viena diena senovės Romoje

 

Pristatome visiškai nenaują knygą. Apie dar nenaujesnius laikus. Tiesą sakant laikotarpis toks, kuris jau vadinamas Antika, bet autorius, Alberto Angela, veda skaitytojus gyvomis įsivaizduojamomis gatvėmis, atkreipia dėmesį į būdingas detales.
Taip jau yra, kad mokydamiesi istorijos, mes iškalame mūšių datas, karvedžių vardus, įsidėmime būdingiausius architektūros stilius ar žymiausius literatus. Kas lieka atmintyje apie kasdienį gyvenimą? Greičiausiai - atskiri vaizdiniai, o dar greičiau - įsivaizdavimai, koks turėjo būti TAS gyvenimas. Be abejo, dar prisideda mūsų vaizduotė, galinti visiškai perkurti istorinę tiesą. Alberto Angela siūlo archeologiniais, moksliniais tyrinėjimais.
Ši knyga yra mokslo populiarinimo veikalas, leidžianti giliau pažinti senovės Romos kasdienį gyvenimą, kultūrą.

 

Rimvydas Valatka. Jogailos akmuo Lenkija

 Mane visada žavi žmonės, kurie moka ieškoti tai, kas jungia, o ne skiria. Ypač kaimynines tautas, kurios visada turi dėl ko pykti ar nepasidalyti. Na, tarkime, su latviais nesipykstame, nors, po I Pasaulinio karo, kuriantis valstybėms, vyko ginčas dėl Palangos ir Šventosios. Arbitraže nugalėjo Lietuva, tad turime pajūrio ruožą. 
O čia - Lenkija, kuri nuo XIX amžiaus buvo piešiama kaip priešas... Ir vistik, jie irgi mūsų artimiausi kaimynai, su kuriais dalinamės ir bendrą nemažą istorijos dalį. Su kuria kariavome XX amžiuje, ir kurios bažnyčių varpai skambėjo Kovo 11 vidurnaktį, Lietuvai priėmus nepriklausomybės aktą.
Taigi - seno žurnalistikos vilko Rimvydo Valatkos knyga apie Lenkiją, daugiausia interviu.

Valatka, Rimvydas. Jogailos akmuo Lenkija. - Vilnius : Versus aureus, [2015]. - 253 p.

 

 

Rytas Šalna. Kelionių razinos

 

  Ar ši knyga - kelionių? taip! Ar knyga apie  tolimus kraštus? Taip, bet daugiau  apie turistus.  Tuos, kuriuos lydi į tolimus kraštus. Pakeliui sutikti žmonės, kelionių nuotykiai - viskas telpa į vieną knygą.

Knygos autorius - geografijos mokytojas, vadovėlių autorius. Ir daugiametis gidas. Save autorius pristato taip: "Taip jau susiklostė, kad beveik dvidešimt metų lydžiu turistines grupes. Teko dirbti gidu visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, daugiau kaip keturiasdešimtyje pasaulio šalių." 

Į knygą sudėta 70 pasakojimų iš įvairių kelionių.

 

 

Skaitome:
Šalna, Rytas. Kelionių razinos : [kelionių apybraižos] . - Vilnius : Didakta, 2015 (Vilnius : Standartų sp.). - 300 p.

 

Angelina Zaleckaitė. Paslaptingasis Egiptas

Sunku pristatinėti knygą, kuri išrinkta geriausia GERIAUSIA 2015 METŲ KELIONIŲ KNYGA, ją jau trečius metus internete www.kelionesirpramogos.lt rinko skaitytojai. Juolab, kad jau pristatėme 25 naujas knygas. Aš net nežinau prie kurių pogrupių šią knygą priskirti: tai nėra vien kelionės įspūdžiai, greičiau tai įspūdžiai žmogaus, kelerius metus gyvenusio šalyje ir žinančio šalį iš vidaus. Tai ir istorinės, geografinės žinios, kurios gali ir "praeiti pro šalį", jei gyveni, pernelyg nesidomėdamas tuo kraštu. Patarimai keliautojams, enciklopedinės žinios, įdomios istorijos, ir kartu vietinių gyventojų papročiai, įpročiai, žodžiu - visa kasdienė kultūra kaip ant delno. Pateiktose ištraukose iš knygos, man regis atsispindi knygos pobūdis.

Andrej Kurkov. Maidano dienoraštis

 

Pastarosiomis dienomis Ukraina švenčia metines. Ilgas metines, besitęsiančias nuo lapkričio iki vasario, o gal kovo ar netgi balandžio. Metinės - Maidanas, prasidėjęs mitingais, metinės - pirmas demonstracijos išvaikymas, metinės - pirmasis kraujas. O po to - "Dangiškoji šimtinė", po to - Krymo okupacija, po to - karas Donbase ir Luganske. Prieš akis praslysta mūsų valstybės istorijos tarpsnis 1990 - 1991 metais, tada dar arčiau atrodo Kijevas ir Maidano aikštė.

Šiandien pateikiamoje ištraukoje - Maidano kilimo laikotarpis, iki pirmojo kraujo.  

Tai tikrai dienoraštis, greta kasdieninio gyvenimo įvykių - gyva istorija, žvilgsnis iš vidaus, kartu - negyvenant vien palapinės gyvenimu.

 

Andrejus Kurkovas – daugiausiai į užsienio kalbas verčiamas šiuolaikinis Ukrainos rašytojas – daugiau nei 20-ies knygų, scenarijų autorius, žurnalistas. Gimė 1961 m. tuometiniame Leningrade, etninis rusas, tačiau, kaip pažymėjo dienoraščiuose - Ukrainos pilietis, nenorintis turėti nieko bendro su Rusija ir jos politika.

 

 

Cepelinai ir mamutai. Ne ne taip: Nuo mamutų iki cepelinų arba kai kas įdomaus iš Lietuvos kulinarijos istorijos

Netyčia aptikome, kad šiandien, vasario 2 d. - TARPTAUTINĖ Cepelinų diena. Įsivaizduojate? Cepelinų! Tarptautinė! o kai toks žodžių sąskambis pasiekia ausį norisi suabejoti - kokiu būdu lietuviškas cepelinas gali tapti tarptautiniu patiekalu, ypač žinant kaip reaguoja ne lietuviai, kurie pavaišinami vaišingų lietuvaičių tokia tautine vertybe? Turbūt kaip lietuviai į pasiūlymą paragauti skėrių ir kitų pikantiškų gėrybių.

Bet apie viską iš eilės. Apie bulves, cepelinus, Donelaitį ir Valančių, bei rezistencijos ginklus.
Skaitymui, nepaprastai įdomi, humoru atmiešta kulinarijos istorijos knyga.

 

Puronas, Vilius.
Nuo mamutų iki cepelinų, arba Kai kas įdomaus iš Lietuvos kulinarijos istorijos : su daugybe paveikslėlių ir keturiais nemokamais priedais išalkusiems žinių … / Vilius Puronas. - Vilnius : Vaga, [1999] (Kaunas : Spindulys). - 255, [1] p.

Katedrų statytojai. Ken Follet "Žemės stulpai"

Follett, Ken (1949-) (Foletas, Kenas). Žemės stulpai /iš anglų kalbos vertė Aloyza Lukšienė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.- 1021 p.

Šios knygos banga jau praėjo.  Didžiausi istorinių romanų mėgėjai knygą jau perskaitė, įvertino, serialą pažiūrėjo. Istorijos mėgėjai romaną įvertino teigiamai. Tai, kokius istorinius faktus pateikia rašytojas - panašu į tiesą. Galbūt įvykių fonas bei gyvenimiškosios detalės nėra pikantiškos ar labai traukiančios akį, tačiau jos realistiškos, atitinkančios istorinį laikotarpį. (Čia galime prisiminti Jean Auel "Žemės vaikų" seriją ir pasakojimus, kokius prieskonius maistui ir kokią druską vartojo sumedžiotų mamutų kepimui akmens amžiuje - tokia pseudo istorija atbaido nuo pat pirmųjų puslapių). Greta istorinio fono -  žmonių gyvenimai. Vienuoliai, didikai, valstiečiai, bažnyčios statytojai - ryškūs charakteriai- vardai ir likimai persipina ir kuria didingą epą. 

Ken Follet šį romaną laiko išskirtiniu kūriniu, nepaprastai įtraukusiu jį į viduramžių istorijos ir architektūros studijas. Rašyti įkvėpė Solsberio katedra, siužetas kai kur remiasi Vinčesterio katedros statybos faktais, nors pats Kingsbridžas išgalvotas.